[vc_row css_animation="" row_type="row" use_row_as_full_screen_section="no" type="full_width" angled_section="no" text_align="left" background_image_as_pattern="without_pattern"][vc_column width="2/3"][vc_column_text]Šiandien, kai sveika gyvensena ir natūralūs produktai tampa vis svarbesni mūsų gyvenime, natūralūs gydymo būdai, tokie, kaip fitoterapija - ne išimtis. Tačiau ką iš fitoterapijos priemonių iš tiesų galima vartoti onkologiniams pacientams bei kaip sau nepakenkti? Apie tai išsamiai pasakoja Lietuvos sveikatos mokslų universiteto farmakognozijos katedros profesorė Nijolė Savickienė.[/vc_column_text][vc_empty_space][vc_video link="https://www.youtube.com/watch?v=llmrXhj3V8U"][vc_empty_space height="180px"][/vc_column][vc_column width="1/3"][vc_single_image image="1923" img_size="full" onclick="custom_link" img_link_target="_blank" qode_css_animation=""...

05 January, 2024

[vc_row css_animation="" row_type="row" use_row_as_full_screen_section="no" type="full_width" angled_section="no" text_align="left" background_image_as_pattern="without_pattern"][vc_column width="2/3"][vc_column_text]Vėžys - klastinga liga, kuri net ir įveikta gali atsinaujinti. Ši liga turi didelę tikimybę grįžti praėjus tam tikram laikui po gydymo. Ypač jei neskiriame dėmesio sveikai mitybai, nestipriname imuniteto ir iš esmės nekeičiame gyvenimo būdo. Kaip užkirsti kelią vėžinių ląstelių atsinaujinimui? Kalbamės su gydytoja onkologe Edita Juodžbaliene.[/vc_column_text][vc_empty_space][vc_video link="https://www.youtube.com/watch?v=XMQbeL2bkHY"][vc_empty_space height="180px"][/vc_column][vc_column width="1/3"][vc_single_image image="1923" img_size="full" onclick="custom_link" img_link_target="_blank" qode_css_animation=""...

05 January, 2024

[vc_row css_animation="" row_type="row" use_row_as_full_screen_section="no" type="full_width" angled_section="no" text_align="left" background_image_as_pattern="without_pattern"][vc_column width="2/3"][vc_column_text]Vėžys - viena klastingiausių organizmo ligų, tad išgirdus šią diaganozę apima siaubas ir daugeliui ši žinia apverčia gyvenimą, nežinoma ko reikia imtis pirmiausiai bei kur ieškoti pagalbos. Kaip pasiruošti pirmam vizitui pas onkologą bei kaip sau padėti mums papasakos Nacionalinio vėžio instituto gydytojas onkologas, chemoterapeutas Leonid Gatijatullin.[/vc_column_text][vc_empty_space][vc_video link="https://www.youtube.com/watch?v=zMYf4tOuMZI&t=4s"][vc_empty_space height="180px"][/vc_column][vc_column width="1/3"][vc_single_image image="1923" img_size="full" onclick="custom_link" img_link_target="_blank" qode_css_animation=""...

05 January, 2024

[vc_row css_animation="" row_type="row" use_row_as_full_screen_section="no" type="full_width" angled_section="no" text_align="left" background_image_as_pattern="without_pattern"][vc_column width="2/3"][vc_column_text]Šiandien vėžys jau nėra baisi liga. Mokslas ir medikai daug žino apie ligą, geba ją anksti diagnozuoti, veiksmingai gydyti. Tačiau sėkmingam sveikimui vien medikų pastangų neužtenka. Būtina, kad ir pats ligonis norėtų pasveikti, vykdytų gydytojo rekomendacijas, pats dalyvautų gydant ligą, domėtųsi liga. Kas pacientus neramina ir gąsdina? Gydytoja onkologė chemoterapeutė Ilona Padvelskienė pastebi, kad nemažai klausimų ligoniai užduoda apie galimus gydymo šalutinius poveikius, apie tai, kaip elgtis, ką vartoti, ko ne. „Visada įspėjame, kad gali būti komplikacijų. Tačiau „gali būti“ nereiškia „turi būti“. Tačiau žmogų būtina informuoti, kad jis žinotų, kaip elgtis kiekvienoje konkrečioje situacijoje. Šiandien chemoterapinis gydymas labai pažengė į priekį, tačiau pašaliniai reiškiniai galimi, ir jie priklauso nuo paskirtų vaistų. Gali kamuoti pykinimas, vėmimas, viduriavimas, karščiavimas, pablogėti kraujo rodikliai, dėl to gali varginti didelis silpnumas, nuovargis, blogėti apetitas, kirsti svoris. Kai  po gydymo žmogus nevalgo, negeria, natūralu, kad išsibalansuoja kraujo rodikliai, elektrolitų balansas, mažėja baltymų kiekis, ir tai sukelia komplikacijas. Todėl po chemoterapijos labai svarbu gerti daug skysčių, kurie skatintų inkstų veiklą ir vaistų bei medžiagų apykaitos produktų pašalinimą iš organizmo. Siekiant atkurti netektų maisto medžiagų kiekį ir sumažinti svorio kritimą, būtinai reikalingas baltymingas maistas“, - aiškina gydytoja. Medikė pažymi, kad  chemoterapijos metu nereikėtų vartoti jokių papildomų vaistų, išskyrus tuos, kurių yra skiriama gretutinėms ligoms, pvz., hipertenzijai, cukriniam diabetui ir kitoms gydyti. Sveikimo nebus, jeigu nepaisoma gydytojo rekomendacijų Didžiulę klaidą, anot I.Padvelskienės, daro žmogus, nusprendęs nepaisyti gydytojo rekomendacijų. „Dažniausiai būtent rekomendacijų nevykdymas, o ne ligos gydymas ir sukelia komplikacijas. Pavyzdžiui, po chemoterapijos ligonis neturi apetito ir nevalgo. Dėl to organizmas negauna būtinų maisto medžiagų. Ligonis bijo gerti, nes  jį pykina, jis vemia, dėl to nėra atkuriamas skysčių balansas. Viduriuoja – ir vėlgi nevartoja pakankamai skysčių, nes nesuvokia, kad viduriuojant jų daug netenkama. Toks netinkamas elgesys ir lemia, kad  būklė blogėja katastrofiškai greitai,  vystosi inkstų, kepenų nepakankamumas. Netikros informacijos ir savigydos pavojai Susirgęs onkologine liga žmogus neretai pasimeta, blaškosi tarp informacijos, kurią  randa internete, išgirsta iš  pažįstamų, kurie neva išsigydo vėžį kinų papildais, musmirės užpilais ir t.t. „Iš tiesų, nemažai ligonių ateina pasisėmę žinių iš „daktaro Google“, kaimynų, giminių. Ir toji informacija dažnai būna netikra, prieštaringa ir visiškai nereikalinga tam konkrečiam pacientui. Žmonės, norėdami atsigauti po ligos, vartoja žibalą, „katės nagą“, įvairių kinų grybų ir t.t. Tačiau, vietoj organizmo stiprinimo, tokiomis įtartinomis, Lietuvoje oficialiai neregistruotomis priemonėmis, jį siaubingai nualina, nes visi šie vadinamieji „liaudiški“ būdai dažnai būna labai toksiški, o, kadangi neregistruota lietuvoje, nikeas neatsako už jų kokybę ir poveikį žmogaus organizmui. Be to, nėra jokių duomenų apie jų dozavimą, pašalinius poveikius, ir, galiausiai, veiksmingumą. Mokslas jų netyrė, o žmonės iš lūpų į lūpas perduoda informaciją apie neva stebuklingas jų savybes. Mane stebina tai, kad vieni neaiškios kilmės preparatų ar pačių pasigamintų raugų vartoja po lašą, kiti - po 30 lašų, o treti – dar daugiau. Kiekvienu atveju tai sukelia labai įvairių pašalinių reakcijų, uždegimų, viduriavimų ir apsinuodijimų. Kai tokia savigyda pažeidžia kepenis, pasireiškia gelta, katastrofiškai blogėja savijauta, skubama pas medikus. Tačiau ir atėję pas gydytoją žmonės slepia, nepasisako, ką vartojo ir taip dar labiau apsunkina gydymą“, - pasakoja I.Padvelskienė. Anot medikės, dažnai po gydymo išleidžiamas remisiją pasiekęs žmogus, kuriam paaiškinama, kaip elgtis, kokius papildus vartoti. Vieni klauso gydytojų ir sėkmingai sveiksta, kiti pradeda vartoti liaudiškas priemones ir tuomet atvyksta su didžiuliais kepenų pažeidimais, sutrikusia inkstų funkcija, onkologinės ligos atkričiu, ir juos vėl reikia gydyti iš naujo. Kokias alternatyvias papildomas priemones po chemoterapijos rekomenduoja onkologai gyvenimo kokybei  palaikyti ir gerai savijautai atgauti? Onkologai sutinka, kad po chemoterapijos galima naudoti tam tikrų  alternatyvių priemonių, pvz.fitoterapiją, tačiau rekomenduoja vartoti tai, kas patvirtinta, ištirta, legalu, kas parduodama Lietuvos vaistinėse ir už ką gali atsakyti tų produktų gamintojai ir pardavėjai. Persirgusiems vėžiu svarbu papildomai vartoti alkalodių - medžiagų, kuriuos aptinka ir sunaikina vėžines ląsteles. Todėl sergantiesiems vėžiu ypatingai naudingi augalai yra  amalas , ugniažolė.  Medikai vieningai sutaria – jei jau sirgote vėžiu ir buvote gydytas  chemoterapija, pavienių medžiagų, pvz., polifenolių, neužtenka. Rekomenduojama kartu vartoti ir citotoksiškai (prieš vėžį) veikiančių junginių, t. y. alkaloidų ir glikoproteinų, kurių daugiau kaip 20 yra ugniažolėje. Tai yra labai svarbu, kad liga negrįžtų.    [/vc_column_text][/vc_column][vc_column width="1/3"][vc_single_image image="1923" img_size="full" onclick="custom_link" img_link_target="_blank" qode_css_animation=""...

11 December, 2023

[vc_row css_animation="" row_type="row" use_row_as_full_screen_section="no" type="full_width" angled_section="no" text_align="left" background_image_as_pattern="without_pattern"][vc_column width="2/3"][vc_column_text]Apgamas – tai gėrybinis ir natūralus odos darinys, atsirandantis dėl genetikos subtilybių arba dėl saulės poveikio. Vieni jų turim vos keletą, kiti galim „pasigirti“ visa jų gausybe įvairiose kūno vietose. Dėl kiekvieno jų jaudintis tikrai nereikėtų, tačiau stebėti turimus apgamus turėtų kiekvienas žmogus. Todėl labai svarbu žinoti pagrindinius požymius, kurie signalizuoja, kad kažkas ne taip ir vertėtų sunerimti. Odos vėžys – labiausiai paplitusi vėžio rūšis Lietuvoje odos vėžys kasmet diagnozuojamas apie 1800 žmonių. Daugelio odos vėžio rūšių atsiradimo priežastis – žalingas saulės spindulių poveikis odai. Manoma, kad apie 9 iš 10 nemelanominių vėžių ir 6 iš 10 melanomų sukelia besaikis mėgavimasis saule. Taip pat riziką susirgti odos vėžiu didna Dirbtinis įdegis, Paveldėjimas, Pigmentinis odos tipas, Ikivėžinės odos būklės ( aktininė keratozė, atipiniai apgamai),. Didelis kūno apgamų skaičius(>50 apgamų), Nudegimai vaikystėje.  Visi odos dariniai skirstomi į 3 pagrindines grupes: Gėrybinius darinius (karpos, apgamai, odos papilomos, dermatofibromos, seborėjinės keratinozės („senatvinės karpos“) ir kt. Ikivėžines būkles (užima tarpinę grandį tarp gėrybinių ir piktybinių odos darinių): aktininės keratozės, atipiniai apgamai; Odos vėžį (piktybinius odos navikus): bazalioma, plokščialąstelinė karcinoma, melanoma. Bazalioma yra dažniausiai nustatomas piktybinis odos navikas, antroje vietoje pagal dažnumą - plokščialąstelinė karcinoma, sudaranti iki 20% visų odos vėžio atvejų. Melanoma, nors ir retesnė odos vėžio forma, tačiau agresyviausia ir, diagnozavus pavėluotai, turi blogiausią išgyvenamumo prognozę. Kokių apgamų pokyčių nederėtų ignoruoti? Pradiniai odos vėžio požymiai yra labai apgaulingi. Atsiradę odos pakitimai būna neskausmingi ir žmogus dažniausiai nekreipia į juos dėmesio. Visgi palaipsniui odos pažeidimas didėja, liga plinta. Reikėtų sunerimti, jeigu apgamas pradėjo intensyviai didėti, keisti spalvą, išryškėja nelygus kraštas, pradeda kraujuoti, atsiranda naujas greitai didėjantis apgamas, paraudimas aplinkui, niežėjimas, dilgčiojimas. Įgyto pigmentinio apgamo pokyčių vertinimo taisyklė. Jeigu yra trys ar daugiau išvardytų požymių, reikia pasitarti su gydytoju:   Nepiktybinis apgamas: Simetriškas; Lygūs kraštai; Vienspalvis (pigmentas pasiskirstęs tolygiai); Mažesnis nei 6 mm.   Piktybinis apgamas:  Asimetriškas;  Nelygūs, „išplaukę“ kraštai;  Netolygiai išsidėsčiusi spalvų įvairovė (juodi, pilki atspalviai); Didesnis nei 6 mm.   Nusidraskiau apgamą ar išpešiau iš jo plauką  – susirgsiu odos vėžiu? Vienkartis apgamo pažeidimas, įdrėskimas dažniausiai būna nepavojingas. Tačiau, jeigu apgamas nuolat traumuojamas, pavyzdžiui, vyrui skutantis, reikėtų pasirodyti gydytojui. Specialistas gali pasiūlyti tokį apgamą pašalinti arba paskirti gydymą, kad apgamas sugytų, o ateityje jį stebėti. Iš apgamo augantys plaukai nereiškia, kad jis gali virsti piktybinių. Priešingai, tai geras ženklas, nes praneša, kad apgamas yra gerybinis. Tačiau medikai ragina nepešioti plaukelių, nes tai gali sukelti uždegimą. Tada apgamas patinsta, parausta. Jeigu žmogų itin erzina iš apgamo styrantis plaukeliai, jį galima pašalinti. Tačiau gydytojai įspėja, kad tiek plaukeliai, tiek pats apgamas gali ataugti.   Ar odos vėžys gali atsinaujinti? Odos vėžys gali atsinaujinti odoje netoli buvusio pirminio naviko, kartais – rando vietoje. Ji gali progresuoti toli nuo naviko esančiose kūno vietose ir organuose (dažniausiai plaučiuose, kepenyse, kauluose, smegenyse). Odos vėžys gali sugrįžti ir po daugelio metų. Todėl kad ir kokia buvo ligos stadija, itin svarbi ilgalaikė stebėsena. Pacientai pagal individualų planą turi lankytis pas gydytoją, kartu ir patys stebėti savo odą, tikrinti limfmazgius, vengti anksčiau aptartų rizikos veiksnių. Persirgusieji dažnai keičia gyvenseną, stengiasi sveikai maitintis, daugiau fiziškai judėti. Daugelis papildomai vartoja vitaminų, atsigręžia į gamtą ir į vaistinius augalus.   Kuo sergantiems  vėžiu naudinga ugniažolė? Pasak žolininko Virgilijaus Skirkevičiaus, augalo pavadinimas – ugniažolė – kalba pats už save. Tai ugninis augalas, deginantis, kurio poveikį daugelis mūsų protėvių išbandė naikindami karpas. Tradiciškai didžioji ugniažolė vartojama esant virškinamosios sistemos pažeidimams – tulžies pūslės, latakų ir kepenų ligoms; dispepsijai ir meteorizmui. Išoriškai augalas tinka karpoms, papilomoms gydyti. „Ugniažolė yra prioritetinis augalas onkologiniams ligoniams, nes veikia citotoksiškai (prieš vėžį).  Šį priešvėžinį poveikį užtikrina ugniažolėje esantys junginiai alkaloidai ir glikoproteinai, kurie pasižymi išskirtine galimybe veikti pakitusį darinį, auglį,“– sako žolininkas. Taigi po odos vėžio gydymo patariama pavartoti ugniažolės preparatų. Pasak žolininko Virgilijaus Skirkevičiaus, onkologiniams pacientams, kaip ir sveikiems, naudingiausi augalai, kurie auga mūsų gimtinėje, mūsų tėvų žemėje. Tačiau reikia nepamiršti, kad ugniažolė yra itin stipri dėl savo priešvėžinių savybių. „Dažnai savo praktikoje susiduriu su atvejais, kai žmonės prisiverda užpiliukų, raugų, nežinodami tikslių saugių ugniažolės kiekių ir taip pakenkia ne tik ligos rodikliams, bet ir kepenims. Todėl patariama rinktis standartizuotus, saugiais kiekiais dozuotus ugniažolių preparatus. [/vc_column_text][/vc_column][vc_column width="1/3"][vc_single_image image="1923" img_size="full" onclick="custom_link" img_link_target="_blank" qode_css_animation=""...

11 December, 2023

[vc_row css_animation="" row_type="row" use_row_as_full_screen_section="no" type="full_width" angled_section="no" text_align="left" background_image_as_pattern="without_pattern"][vc_column width="2/3"][vc_column_text]Mažiau sėdek- daugiau judėk Iš tiesų, atlikta daug tyrimų, kurie skelbia, kad Europos gyventojai per dieną sėdėdami praleidžia maždaug 6–9 val. Vienas tyrimų vertino, kokia viso gyvenimo dalis tenka sėdėjimui. Rezultatai pribloškė! Net 41 proc. savo gyvenimo laiko žmogus praleidžia tiesiog sėdėdamas arba sėdėdamas ir žiūrėdamas į kompiuterį, telefoną ar kitą technologinį įrenginį. Kitas gąsdinantis skaičius – sportui numatyta itin kukli gyvenimo dalis: tik 0,69 proc. Keis mitybos  įpročius Storosios žarnos vėžys yra viena dažniausių onkologinių ligų, kurios išsivystymui svarbią reikšmę turi paciento mitybos įpročiai. Akivaizdu, kad netaisyklinga mityba didina nutukimo tikimybę. Riebalinis audinys yra hormoniškai aktyvus, o jo išskiriami hormonai keičia ląstelių gyvavimo ciklus. Be to, kai kurios toksinės medžiagos kaupiasi riebaluose.Mokslininkai nustatė, kad nutukimas didina tokių vėžio rūšių, kaip krūties, gimdos, stemplės, kasos, inkstų, tulžies pūslės, kiaušidžių, gerklės, smegenų, prostatos, riziką. Tačiau kone didžiausia nutukimo įtaka siejama su storosios žarnos vėžiu – šios patologijos riziką nutukimas didina net 40 proc. Papildomos priemonės, sergant storosios žarnos vėžiu. Vienos priemonės rekomenduojamos žmonėms, kad jie nesusirgtų storosios žarnos vėžiu, kitos skiriamos jau sergantiems ar persirgusiems. Kodėl? Todėl, kad po vėžio ligos reikia ne tik stiprinti organizmą, bet ir mažinti galimybę vėžiui recidyvuoti. Be abejo, sveikos gyvensenos principai rekomenduotini visiems. Tačiau tam tikros papildomos priemonės augalinės kilmės sukurtos būtent sumažinti vėžio atsinaujinimo riziką, pagerinti gyvenimo kokybę. Sergant onkologine liga ir skiriant gydymą stebimas imuninės sistemos nuosmukis, nes ardoma arba naikinama kraujodara, pavyzdžiui, su infekcija kovojantys neutrofilai. Vėlgi būtina papildoma pagalba, kurią gali suteikti fitoterapinės medžiagos, junginiai, kurie pasižymi imunomoduliojamuoju, antiseptiniu poveikiu, kurie gali susidoroti su patogenais, infekcijų sukėlėjais. Tokiomis savybėmis pasižymi siauralapis gyslotis, didžioji ugniažolė, medetka. Vėžiu sergantiesiems itin naudingas augalas yra didžioji ugniažolė, nes veikia citotoksiškai (prieš vėžį).  Šį priešvėžinį poveikį užtikrina ugniažolėje esantys junginiai alkaloidai ir glikoproteinai, kurie pasižymi išskirtine galimybe veikti pakitusį darinį, auglį.  Šie alkaloidai ne tik naikina navikines ląsteles, bet kartu sugeba palaikyti virškinimo, nervų sistemas. Didžioji ugniažolė vartojama esant virškinimo sistemos pažeidimams, ji padeda palaikyti kepenų funkciją, tulžies, kasos gamybą ir sekreciją, kas yra svarbu, kai pacientai skundžiasi sunkumu po valgio, pilvo putimu, apetito trūkumu. Taip pat ji teigiamai veikia centrinę nervų sistemą. Įrodyta, kad ugniažolė suteikia nervų sistemai stabilumą, mažina jautrumą. Žinoma, kad pagrindinės vėžio terapijos gali provokuoti nemigą, sudirgintą būklę. Ugniažolė stabilizuoja nervų sistemą, pasižymi sedatyviniu poveikiu. Ugniažolė geriausia naudoti mišiniuose su kitais augalais. Pavyzdžiui, ugniažolė veikia 2 pagrindines sistemas – centrinę nervų sistemą, virškinimo sistemą bei pasižymi išskirtiniu citotoksiniu poveikiu. Gyslotis pasižymi antiseptiniu, imunitetą moduliuojamuoju poveikiu, taip pat gerina kasos, tulžies pūslės ir kepenų funkcijas, valdo uždegimo intensyvumą. Medetkų ekstraktas veikia virškinimo sistemą ir kaip antioksidantas. Taigi šių trijų augalų derinys turi teigiamų poveikių praktiškai visai organizmo struktūrai, kuri yra svarbi atsigaunant nuo chemoterapijos ar spindulinio gydymo liekamųjų reiškinių, taip pat ir sudarant sąlygas greičiau grįžti į kokybišką gyvenimo etapą. Be to, šie augalai rekomenduojamu atkryčių profilaktikai, siekiant juos atitolinti ar išvengti. Onkologiniai ligoniai, kurie nori vartoti ugniažolę, turėtų žinoti vieną svarbų dalyką – kad tai yra stiprus augalas. Jei vartojate ugniažolę, tai rinkitės tik patvirtintus, dozuotus, mišiniuose su kitais augalais vaistinėse esančius preparatus, kuriuose yra saugi ugniažolės dozė.        [/vc_column_text][/vc_column][vc_column width="1/3"][vc_single_image image="1923" img_size="full" onclick="custom_link" img_link_target="_blank" qode_css_animation=""...

11 December, 2023

[vc_row css_animation="" row_type="row" use_row_as_full_screen_section="no" type="full_width" angled_section="no" text_align="left" background_image_as_pattern="without_pattern"][vc_column width="2/3"][vc_column_text]Kasmet Lietuvoje nustatoma apie 3000 naujų prostatos vėžio atvejų.  Šie skaičiai neturėtų gąsdinti, jeigu liga būtų nustatoma anksti. Tam tikslui skirta prostatos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa. Tačiau valstybinės ligonių kasos duomenimis, programos galimybėmis pasinaudoja ne visi: 2016 m. prevenciškai pasitikrino tik kas ketvirtas vyras. Specialistų teigimų, prieš porą metų nemokama prevencine prostatos vėžio programa pasinaudojo tik 119 tūkst. iš 440 tūkst. atitinkamos amžiaus grupės vyrų. Priminsime, kad nemokamas PSA (prostatos specifinio antigeno) testas priklauso 50-75 m. arba nuo 45 m. vyrams, jeigu jų tėvai ar broliai sirgo prostatos vėžiu.   Padidėjęs PSA – ne visada vėžys? Anksti aptikti ligą be simptomų  padeda PSA testas. „Šis testas užveda ant teisingo kelio, padedančio atskirti sveikus žmones nuo nesveikų“, - sako gydytojas urologas dr. Mindaugas Danilevičius. Šiandien PSA testas kompensuojamas kartą per 2 metus, tačiau M.Danilevičius rekomenduoja tyrimą kartoti kasmet. „Tai labai svarbu, nes galima stebėti PSA dinamiką. Noriu priminti, kad  vien padidėjęs PSA nėra prostatos vėžio žymuo. Tai tik ženklas, kad pacientą reikia tirti išsamiau. Šiandien norma laikoma, kai PSA koncentracija yra mažesnė negu 3 ng/ml“, -aiškina medikas. PSA rezultatus žmonės dažnai klaidingai supranta, kaip vėžio ženklą. Tačiau vien padidėjęs PSA kiekis tikrai dar nėra vėžys. Liga nustatoma atlikus biopsiją, kitus tyrimus. PSA testas labai pagerino ankstyvą prostatos vėžio diagnostiką, tačiau šis žymuo - specifiškas prostatai, o ne onkologinei ligai. Tai reiškia, kad jo koncentracija gali padidėti ne tik dėl prostatos vėžio, bet ir diagnozuojant prostatos išvešėjimą, uždegimą, kitas nevėžines ligas, nedideli jo kiekiai visada yra sveiko vyro kraujyje. „Apie 15 proc. ligonių, kuriems PSA koncentracija normali, gali būti diagnozuotas vėžys. Ir priešingai, esant didelei  PSA koncentracijai vyras gali būti sveikas ir nesirgti onkologine liga. PSA koncentracija  lemia ir prostatos tūris, ir amžius, ir kt. Todėl, kaip jau minėjau, svarbu tyrimą atlikti kasmet. Praktika rodo, kad PSA padidėjimas daugiau kaip 0,2 ng/ml per metus yra reikšmingas ir gali pranešti apie besivystančius vėžinius procesus. Tokiu atveju, net jei šis žymuo yra mažesnis negu 3 ng/ml, tačiau stebimas minėtas augimas, būtinas išsamesnis ištyrimas ir biopsija“, - teigia urologas.   Kokie kiti simptomai turėtų paskatinti vyrą išsitirti? Nors pradinių stadijų prostatos vėžys dažniausiai niekuo nepasireiškia, dr. M.Danilevičiaus teigimu, yra tam tikrų simptomų, kurie turėtų atvesti vyrą pas urologą.  Tai: padažnėjęs šlapinimasis, staiga atsirandantis noras šlapintis nedelsiant, susilpnėjusi šlapimo srovė, būdingiausias požymis – šlapinimasis naktį, skausmingas šlapinimasis. Tačiau ir  šie simptomai nėra specifiniai. Jie gali varginti sergant prostatos hiperplazija, kitomis ligomis. „Visais atvejais raginu ateiti ir išsitirti. Geriau žinoti, kad nesergi vėžiu negu gyventi nežinioje, nerimauti, kentėti ir nieko nedaryti“, - vyrus tikrintis skatina urologas. Ligai įsisenėjus, išplitus, kai prostatos vėžys progresuoja simptomai jau kitokie: bendras silpnumas, nuovargis, apatija, nenoras užsiimti net mėgstama veikla, kaulų skausmas (ypač apatinės stuburo, klubų ar šonkaulių); prarasta šlapimo pūslės kontrolė.   Koks šiuolaikinis gydymas? Dr. D.Danilevičiaus teigimu, šiandien Lietuvoje prieinami, atliekami ir valstybės kompensuojami visi pažangiausi prostatos vėžio gydymo būdai. Kiekvienam pacientui gydymas parenkamas individualiai, atsižvelgiant į naviko stadiją, tipą, piktybiškumą, vyro amžių, sveikatos būklę. Tai gali būti – operacija, spindulinis gydymas arba hormonų terapija. „Šiandien vis dažniau prostata šalinama laparoskopiniu būdu. Žmogus ligoninėje praleidžia tik 3 dienas. Laparoskopinių operacijų rezultatai tokie pat geri kaip ir atvirų, tačiau sveikimas, gijimas, grįžimas į įprastą gyvenimą vyksta greičiau, lengviau. Tai mažiau traumuojanti operacija. Šia kryptimi šiandien vystosi pasaulinė chirurgija, o netolimoje ateityje galbūt ir Lietuvoje turėsime robotinę chirurgiją“, - aiškina medikas. Kiti du galimi gydymo būdai – spindulinė terapija (švitinimas iš išorės, iš vidaus - brachiterapija, medikamentinis - radžio terapija) ir hormonų terapija. Po gydymo ligonis stebimas: kas 3 mėn. turi lankytis pas urologą, atlikti PSA testą, kitus tyrimus. „Galima pasidžiaugti, kad Lietuvoje yra visi būtini vaistai prostatos vėžiui gydyti. Turime ir pažangių biologinės terapijos preparatų (abiraterono acetatas). Žodžiu galimybių padėti yra, tačiau geriausių rezultatų pasiekiama, kai liga nustatoma anksti“, - pažymi urologas. Svarbi ligos ypatybė – anksti aptikus ir tinkamai gydant net 94 proc. ligonių visiškai pasveiksta.   Pagrindinis tikslas, jei jau susirgome, kad pasveiktume, ir kad liga negrįžtų Susirgus vėžiu, kone kiekvienas imasi vienokių ar kitokių sveikatą gerinančių, pašalinius gydymo poveikius mažinančių priemonių. Daug dėmesio ir pastangų onkologiniai ligoniai deda, kad liga nesugrįžtų.  Literatūroje galima rasti įvairių patarimų, pvz., kad amalo preparatai stimuliuoja imuninį atsaką, nemažai informacijos yra apie ryklių kremzles, taip pat apie antioksidantus, pvz., polifenolius ,taip pat literatūroje daug rašoma apie ugniažolę, kuri turi priešvėžinių savybių. [/vc_column_text][/vc_column][vc_column width="1/3"][vc_single_image image="1923" img_size="full" onclick="custom_link" img_link_target="_blank" qode_css_animation=""...

11 December, 2023

[vc_row css_animation="" row_type="row" use_row_as_full_screen_section="no" type="full_width" angled_section="no" text_align="left" background_image_as_pattern="without_pattern"][vc_column width="2/3"][vc_column_text]Onkologinės ligos diagnozė: kaip nepasiduoti baimėms ir padėti sau pasveikti? Vėžio diagnozė daugeliui ją išgirdusių tarytum išmuša tvirtą pagrindą iš po kojų ir sukelia daug baimių bei nuogąstavimų. Jie dažnai neduoda ramybės ir gydymo metu, o taip pat ir jam pasibaigus – pacientus kankina nežinomybė dėl ateities, ligos progresavimo ar sugrįžimo galimybės. Nors onkologinė liga žmogui yra išties rimtas išbandymas, tačiau, anot ekspertų, šiandien tai tikrai nėra mirties nuosprendis, o tinkamas gydymas ir pagalba organizmui po jo gali padėti sėkmingai įveikti ligą ar kontroliuoti jos eigą. Kiekvienam – skirtingas kelias Kauno klinikų gydytoja onkologė-chemoterapeutė Edita Juodžbalienė sako, kad onkologinės ligos nepanašios į plaučių uždegimą, akmenligę ar kitus žmonėms labiau pažįstamus sutrikimus. Dėl to susidūrę su vėžiu pacientai išgirsta daug naujų terminų, jiems atliekami patys sudėtingiausi tyrimai. Tai, kaip ir neaiškumas dėl ateities, pradžioje išties gąsdina ir sukelia psichologinę įtampą. „Apie onkologines ligas sklando nemažai mitų, kurie dažnai ir sukelia daugiausiai baimių. Visgi daugelis šių mitų yra nepagrįsti arba pasenę. Svarbu suvokti, kad ligos eiga kiekvienu atveju yra skirtinga ir priklauso nuo konkretaus žmogaus, ligos agresyvumo ir išplitimo lygio. Kiekvienas pacientas praeina savo individualų gydymo kelią, kuriame daugiau sužino apie savo organizmą, ligą ir jos gydymą. Tuomet psichologinė įtampa paprastai sumažėja, sąmoningai įsitraukiama į gydymą ir galima pasiekti geresnių jo rezultatų“, – sako E. Juodžbalienė. Pacientams daug nerimo paprastai kelia ne tik pati onkologinės ligos diagnozė, bet ir paskirti gydymo būdai – visų pirma, chemoterapija. Žmonės bijo šalutinių jos poveikių, tačiau E. Juodžbalienė pažymi, kad nėra nė vieno rimtos ligos diagnostinio ar gydymo metodo, kurį taikant teoriškai ir praktiškai nepasitaikytų nepageidaujamų poveikių. „Juk kartais žmonės sunegaluoja net užvalgę gerai žinomo maisto, o gydant vėžį organizmui tenka susidurti su nepažįstamomis agresyvaus veikimo medžiagomis. Tačiau chemoterapeutai išmano savo sritį, paskiria geriausiai kiekvienu konkrečiu atveju tinkančius vaistus, informuoja pacientus apie galimus dažniausius nepageidaujamus jų poveikius ir jų sušvelninimą, prireikus koreguoja gydymo kursą. Tikslas visuomet yra išlaikyti balansą tarp gydymo efektyvumo ir paciento gyvenimo kokybės“, – pažymi gydytoja onkologė. Svarbu padėti savo organizmui Anot E. Juodžbalienės, sumažinti šalutinių poveikių tikimybę ir intensyvumą, padėti organizmui greičiau atsigauti po gydymo savo pasirinkimais gali ir pats pacientas. Tam svarbu sveika mityba ir optimalus fizinis aktyvumas. Be to, paspartinti atsigavimą po gydymo, sustiprinti imunitetą, atstatyti gydymo nualintų kepenų, inkstų bei kitų organų funkcijas gali padėti specialūs žoliniai medikamentai, tokie kaip ugniažolės preparatai, preparatai su polifenoliais. „Po gydymo turime padėti organizmui pačiam įjungti savireguliacijos ir atsinaujinimo mechanizmus. Nuo agresyvaus gydymo pavargusiam kūnui, labai tinka augaliniai preparatai, kurie skirti ilgalaikiam naudojimui. Šiandien Lietuvos mokslininkai kuria preparatus iš vietinių augalų, kurie gali būti naudingi onkologiniams pacientams. Tačiau svarbu nepamiršti, kad net ir gydantis augalinėmis medžiagomis „daugiau nėra geriau“. Be to, būtina rinktis tik standartizuotus ir sertifikuotus preparatus, o vartoti juos tik pagal gydytojų arba pakuotėse nurodomas rekomendacijas“, – sako E. Juodžbalienė. Baimės įveikiamos jas prisijaukinus Tačiau, ką daryti, jei net ir laikantis visų gydytojų rekomendacijų neapleidžia nerimas ir baimė dėl onkologinės ligos sugrįžimo arba jos eigos suintensyvėjimo? Nacionalinio vėžio instituto medicinos psichologė Sandra Birbilaitė sako, kad tokia baimė kankina daugelį pasveikusiųjų. „Apie 70–90 proc. pacientų po gydymo kamuoja baimė dėl ligos atsinaujinimo, trečdaliui ji būna stipri, trukdanti gyventi visavertį, kokybišką gyvenimą. Vėžio atsinaujinimo baimę taip pat jaučia ir tie, kurie gydosi. Itin stipri ši baimė būna pirmaisiais metais po gydymo ir dažniausiai sustiprėja pasitikrinimų pas gydytojus metu. Pirmasis žingsnis siekiant šią baimę įveikti – ją pripažinti. Visi turime minčių „gąsdintojų“, kurios į mūsų galvą ateina ir išeina. Svarbu, kad joje jos neužsilaikytų per ilgai“, – sako S. Birbilaitė. Anot psichologės, taip pat svarbu pažinti savo ligą ir aptarti su gydytoju, kokie simptomai galėtų reikšti jos atsinaujinimą. Patikima informacija palieka mažiau vietos baimėms. Jei tam tikri simptomai kelia nerimą, dėl jų reikėtų kreiptis į gydytoją, neleisti nuogąstavimams kauptis viduje. Be to, S. Birbilaitės teigimu, savo baimes verta  išsakyti ir artimiesiems ar likimo draugams. Dažnam palengvėja, kai sužino, kad ir kiti patiria panašius jausmus. „Galiausiai, daugiau dėmesio reikėtų skirti malonioms veikloms, fiziniam aktyvumui, sutelkti savo laiką ir energiją į tai, kas sustiprintų psichinę ir fizinę sveikatą. Taip pat svarbu daugiau gyventi dabartimi ir mažiau kurti baimę keliančius scenarijus savo galvoje. Ateitis nėra žinoma, mes jos negalime kontroliuoti. Dėl to daugiau dėmesio reiktų kreipti į tai, ką galima padaryti dėl savęs šiuo momentu – galbūt pasirūpinti sveikesne mityba, didinti fizinį aktyvumą, užsiimti mėgstama veikla, susitikti su draugais“ – pataria S. Birbilaitė. [/vc_column_text][/vc_column][vc_column width="1/3"][vc_single_image image="1923" img_size="full" onclick="custom_link" img_link_target="_blank" qode_css_animation=""...

11 December, 2023

[vc_row css_animation="" row_type="row" use_row_as_full_screen_section="no" type="full_width" angled_section="no" text_align="left" background_image_as_pattern="without_pattern"][vc_column width="2/3"][vc_column_text]Leonidas Gatijatulinas, NVI onkologas chemoterapeutas Kaip vykdoma ilgalaikė onkologinių ligonių stebėsena? Koks šiame procese yra onkologo ir šeimos gydytojo vaidmuo? Nuo 2014 metų veikia Sveikatos apsaugos ministro įsakymas dėl onkologinių pacientų ilgalaikės stebėsenos, kurią vykdo onkologai kartu su šeimos gydytojais. Tai reiškia, kad pacientai, kuriems diagnozuota onkologinė liga, yra dispanserizuojami. Kad jie būtų įrašyti į ilgalaikės stebėsenos pacientų sąrašą, reikalingas šeimos gydytojo išrašytas siuntimas pas onkologą dėl ilgalaikės stebėsenos. Pacientui, kuriam įtariama onkologinė liga, arba jo būklė yra pablogėjusi dėl įvairų priežasčių, kai galbūt reikia spręsti, ar nereikalingas papildomas gydymas (pavyzdžiui, švitinimas radioaktyviais spinduliais ir t.t.), onkologo konsultacijai siunčiamas įprasta siuntimo forma. Siuntimo ilgalaikei stebėsenai forma yra atskira. Tokiu būdu pacientas įtraukiamas į pacientų ilgalaikės stebėsenos sąrašą. Tokiam ligoniui atskirų siuntimų šeimos gydytojui rašyti nereikėtų. Toks siuntimas galioja metus. Jei stebėsena tęsiama – turi būti išrašomas naujas siuntimas. Tokia yra  tvarka. Skirtingų onkologinių ligų lokalizacijų stebėjimas vykdomas skirtingai. Pavyzdžiui, po storojo žarnyno vėžio operacijos  ir po taikyto chemoterapinio gydymo pacientas stebimas dvejus metus, tyrimai atliekami kas 3 mėnesiai. Trečiais – ketvirtais metais  - kas pusę metų, penktais metais – kartą per metus. Tolesni tyrimai tokiam pacientui skiriami pagal poreikį. Esant virškinamojo trakto, kitų organų onkologinėms ligoms, tyrimai dažniausiai atliekami kas trys mėnesiai, o vėliau – kas pusę metų. Tais atvejais, kai pacientas yra siunčiamas pas onkologą ilgalaikei stebėsenai, onkologas pateikia atsakymą šeimos gydytojui. Šeimos gydytojas onkologinį ligonį prižiūri laikotarpiu tarp vizitų pas onkologą. Pacientas  nepaliekamas likimo valiai, yra stebimas, tiktai vienu atveju – jis iš onkologo sužino, ką reikia ištirti, kitu atveju – apsilanko pas šeimos gydytoją, kai gali išsiaiškinti, ar galbūt nesega kitomis, dažnai pasitaikančiomis, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligomis, cukriniu diabetu ir t. t. Kai šeimos gydytojas žino, kad pacientas serga onkologine liga,  esant ir kitai patologijai gali stebėti jo būklę. Šeimos gydytojas turi turėti sąrašą savo pacientų, kurie serga onkologinėmis ligomis. Mes, onkologai,  nenurodome šeimos gydytojui, kokius tyrimus turi atlikti pacientas. Įvertinęs bendrą situaciją šeimos gydytojas šį klausimą  sprendžia pats.  Jeigu liga sėkmingai valdoma, gydymo procesas vyksta sėkmingai, bet po kažkurio laiko (pavyzdžiui, o kelių mėnesių) ligonio būklė pablogėja, šeimos gydytojas sprendžia, kokius tyrimus reikėtų jam atlikti, o jeigu kyla klausimų – siunčia ligonį onkologui (reikalingas atskiras siuntimas) dėl įtariamos ligos atsinaujinimo ir pan. Onkologo ir šeimos gydytojo bendradarbiavimas yra labai svarbus. Beje, vienas esminių dalykų – dokumentacijos pateikimas. Yra elektroninės  formos, kurios pakankamai išsamiai užpildomos. Iš sukauptos informacijos galima sužinoti, kokia onkologine liga pacientas serga, ar jam nustatytos ir gretutinės patologijos, koks gydymas/intervencijos buvo taikytas ar taikomas ir pan. Tai labai svarbu. Visa, ką šeimos gydytojas užrašo šalia pagrindinės patologijos yra labai reikalinga ir naudinga. Kokių sunkumų kyla vykdant sergančiųjų onkologine liga ilgalaikę stebėseną? Kokių nors sunkumų, susijusių su stebimais pacientais, pasitaiko retai. Paprastai ligoniai gana greitai tampa „pažangūs“ šiuo aspektu, daug domisi savo liga, išmoksta su ja gyventi, puikiai supranta, kada ji atsinaujina. Manyčiau, jog svarbiausia, kad šeimos gydytojai, įtardami savo pacientui onkologinę ligą,  jo nepaliktų vieno, o kuo skubiau nukreiptų į Onkologijos centrą, padėtų jam užsiregistruoti, kad šis kuo skubiau patektų pas onkologą. Paprastai, kai liga pradedama gydyti ir tampa valdoma, kai pacientas gali analizuoti situaciją, ilgainiui, stebėjimo procese, laukiant rezultatų ima vystytis ligos atsinaujinimo baimė. Štai tuomet tokią baimę išgyvena faktiškai kiekvienas pacientas.  Galbūt daugiau psichologinių išgyvenimų patiria taip pat ir pirmą kartą apie onkologinės ligos tikimybę išgirdą asmenys. Jeigu reikia, tokiems ligoniams galima pasiūlyti pasirūpinti ir psichologine pagalba. Pastaruoju metu atliekami specialūs  mokymai, kurių metu pacientai mokomi, kaip valdyti ligą. Ypač daug dėmesio mokymams visoje Lietuvoje skiria pacientų asociacija „Kraujas“. Kokių klausimų dažniausiai išgirstate iš savo pacientų ir ką jiems rekomenduojate? Onkologiniai ligoniai dažniausiai mūsų paklausia, kaip jiems dabar gyventi? Išgirstame taip pat daug klausimų apie mitybą,  maisto papildų, augalinių preparatų...

11 December, 2023

[vc_row css_animation="" row_type="row" use_row_as_full_screen_section="no" type="full_width" angled_section="no" text_align="left" background_image_as_pattern="without_pattern"][vc_column width="2/3"][vc_column_text]Onkologinės ligos išsiskiria tuo, kad net ir po sėkmingo gydymo išlieka didelė jų atsinaujinimo rizika. Dėl to vėžiu sergantys ir jį įveikę pacientai turi stengtis gyventi taip, kad ligai progresuoti ar sugrįžti būtų kuo mažiau galimybių. V.Skirkevičiaus teigimu, kovojant su onkologinėmis ligomis visų pirma būtina laikytis gydytojų numatyto gydymo plano. Anot jo, šiais laikais medicina yra smarkiai pažengusi ir gydant vėžį leidžia pasiekti išties gerų rezultatų, užtikrinti ilgesnę pacientų gyvenimo trukmę ir geresnę gyvenimo kokybę, o neretai ligą ir visiškai įveikti. „Derinant chemoterapiją, radioterapiją ir kitus gydymo metodus su liga galima efektyviai kovoti ir ją kontroliuoti. Dėl to pacientai turėtų pasitikėti šiuolaikine medicina. Visgi ji negali garantuoti, kad vėžys neatsinaujins net ir po sėkmingo chemoterapijos kurso. Tad onkologiniams ligoniams po gydymo rekomenduojama toliau stiprinti organizmo atsparumą vėžiniams procesams ne tik rūpinantis sveika mityba ir gyvensena, bet ir vartojant tam tikras patvirtintas nuo vėžio saugančias medžiagas“, – sako V.Skirkevičius. Kad išvengtume vėžio atkryčio, Nacionalinio vėžio instituto (NVI) Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje yra patvirtinta sirgusiųjų vėžiu stebėsenos ir gydymo plano 5 metų metodika, pagal kurią pacientas stebi savo tyrimus, vartoja tam tikrų priemonių ląsteliniam imunitetui palaikyti, organizmui atkurti. Ši metodika numato ir fitoterapijos priemonių vartojimą. Galingą ginklą prieš vėžio ląsteles suteikia Lietuvos gamta V.Skirkevičiaus teigimu, fitoterapiniu požiūriu, onkologiniams pacientams gali būti išties naudinga fitoterapija, arba kitaip – gydymas remiantis įvairiais veikliųjų medžiagų turinčiais augalais. „Mūsų krašto gyventojams naudingiausi yra tie augalai, kurie natūraliai auga mūsų krašte. Pavyzdžiui, Lietuvoje auganti didžioji ugniažolė turi daug onkologiniams pacientams reikalingų alkaloidų ir glikoproteinų. Šios medžiagos „išgaudo“ piktybines vėžio ląsteles, neleidžia joms plisti ir ligai atsinaujinti. Dėl šių savybių ugniažolės terapiją savo praktikoje daug metu taikė  garsus fitoterapeutas J. Ruolia. Ugniažolių preparatų saugiomis dozėmis vartojimas buvo įtrauktas į būtent jo sukurta pacientų stebėsenos programa po radikalaus vėžio gydymo. Ar galima ruošti ugniažoles patiems? Žolininkas pabrėžia, kad ugniažolių ar kitų stiprų poveikį turinčių augalų užpilų ar arbatų negalima ruošti patiems. Ugniažolė yra stiprus augalas, ir mėgėjų pagamintais raugais, „užpiliukais“ galima stipriai pakenkti kepenims ar kitiems organams, pabloginti onkologinės ligos rodiklius.  Geriau rinktis saugių, dozuotų ugniažolių preparatų kartu su medetkomis ir gysločiais. Derinyje su medetka ir gysločiu, ugniažolių priešvėžinis poveikis geriausiai atsiskleidžia. Tuo pačiu medetka gerina kraujotaką, mažina skausmą, uždegimus, turi priešgrybelinių savybių. Gyslotis pasižymi antibakterinėmis, antimikrobinėmis,  žaizdas gydančiomis savybėmis, malšina skausmus ir atpalaiduoja spazmus. Tad po chemoterapijos, vėžio profilaktikos metu, itin naudingi saugūs ir dozuoti ugniažolių preparatai prieinami pacientams Lietuvos vaistinėse“, – sako V.Skirkevičius. [/vc_column_text][/vc_column][vc_column width="1/3"][vc_single_image image="1923" img_size="full" onclick="custom_link" img_link_target="_blank" qode_css_animation=""...

11 December, 2023

[vc_row css_animation="" row_type="row" use_row_as_full_screen_section="no" type="full_width" angled_section="no" text_align="left" background_image_as_pattern="without_pattern"][vc_column width="2/3"][vc_column_text]Fitoterapija visada buvo populiari tarp sergančiųjų, ypač onkologinėmis ligomis. Tačiau pastaruoju metu stebima, kad daugėja gydytojų, kurie jungia šiuolaikines medicinos žinias su holistiniu požiūriu į žmogų, todėl stengiasi išnaudoti ir visas papildomas priemones ir preparatus, kurie gali palengvinti sergančiojo kančias ir atitolinti ligos progresavimą. Ką gydytojai specialistai, šeimos gydytojai turėtų žinoti apie fitoterapijos galimybes? Kokius augalus, kada ir kodėl galima rekomenduoti sergantiesiems onkologine liga? Apie tai kalbamės su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmakognozijos katedros profesore, medicinos ir sveikatos mokslų daktare, Endobiogenikos ir integralios fiziologijos asociacijos prezidente Nijole Savickiene.   Koks šiandien yra fitoterapijos vaidmuo onkologijoje? Fitoterapija svarbi tiek jau susirgus, tiek onkologinių ligų profilaktikai. Augaliniai preparatai, ypač tie, kurie pasižymi antioksidantiniu poveikiu, sumažina vėžio išsivystymo riziką. Fitoterapija naudinga siekiant sumažinti cheminio, spindulinio ar kito gydymo nepageidaujamus poveikius. Spindulinės ar chemoterapijos metu naikinamos navikinės ląstelės, tačiau kartu gali būti sudaromos sąlygos antrinėms komplikacijoms ir netgi antriniam vėžiui atsirasti. Augaliniuose preparatuose esančios biologiškai veikliosios medžiagos, junginiai gali būti naudingi siekiant išvengti šių antrinių, t.y. vėžio gydymo sukeltų, ligų ar komplikacijų. Taip pat fitoterapija gali būti kaip adjuvantas, kuris sustiprina gydymo, ypač tai stebima skiriant chemoterapiją, poveikį. Tuomet organizmas greičiau susidoroja su navikinių ląstelių naikinimu. Tuo tikslu gali būti skiriamos tam tikros veikliosios medžiagos, pavyzdžiui, resveratrolis, kurkuminas, ašvaganda, kt., kurių dėka sergančiojo organizmas jautriau reaguoja į chemoterapiją. Yra augalinių junginių (pavyzdžiui, resveratrolis), ekstraktų (pavyzdžiui, dviskiaučių ginkmedžių lapų), kurių galima skirti gydymo metu, nes jie padeda sumažinti kardiotoksišką chemoterapijos poveikį. Tačiau yra medžiagų, kurių gydymo metu vartoti nerekomenduojama, bet jos yra labai naudingos tarp gydymo kursų arba po vėžio gydymo. Todėl norint papildomai skirti fitoterapinių priemonių, labai svarbi medikų kompetencija. Įrodymų, klinikinių tyrimų su augaliniais preparatais, kuriuose dalyvautų didelis pacientų skaičius, nėra daug. Tačiau publikacijų moksliniuose leidiniuose yra, ir onkologinius ligonius gydantiems specialistams verta žinoti fitoterapijos galimybes - kas, kada ir kaip gali būti skiriama, nes tai gali padėti ligoniui geriau jaustis, greičiau atgauti jėgas, sumažinti nepageidaujamus poveikius, išvengti ligos atkryčio ar jį atitolinti.   Kaip kinta (jei kinta) požiūris į fitoterapiją? Požiūris keičiasi, visų pirma, specialistų medikų. Siekiama, kad gydymas fitoterapija ar kitais papildomosios ir alternatyviosios medicinos būdais būtų koordinuotas. Svarbi ir komunikacija tarp onkologinio paciento ir gydytojo, kad gydytojas būtų informuotas ir turėtų kompetencijos pritarti ar ne paciento pasirinktam augaliniam preparatui ar kitoms papildomoms priemonėms. Besidominantieji tikrai randa informacijos. Organizuojamos konferencijos, paskaitos. Daugelis gydytojų yra girdėję ir apie naują metodą – endobiogeniką. Tai dar vienas papildomas įrankis gydytojams specialistams, kuris objektyviai padeda parinkti pacientams individualizuotus augalinius derinius, pavyzdžiui, tinktūras ar monokomponenčius fitoterapinius preparatus. Įkurta Endobiogenikos ir integralios medicinos asociacija, yra ir kitų organizacijų, mokymų. Žodžiu, plėsti kompetencijas galimybių tikrai yra. Daugėja atvejų, kai onkologai, chemoterapeutai kviečia į komandą fitoterapijos specialistus, endobiogenikos gydytojus, kurie padeda įvertinti, kokių augalinių medžiagų būtų galima skirti konkrečiam pacientui. Iš tiesų, tai yra papildoma, kompetentinga ir profesionali pagalba.   Įprasta kalbėti apie tai, kokios augalų veikliosios medžiagos naudingos onkologiniams pacientams. Šį kartą pradėkime nuo to, kokios augalų savybės ir jų skatinami procesai organizme gali būti žalingi? Noriu pabrėžti, kad susirgus vėžiu, pirmoje vietoje yra ne fitoterapija ar kiti papildomi gydymo būdai, o algoritmais pagrįstas tradicinis gydymas. Tačiau pacientą turime globoti sistemiškai ir stengtis išnaudoti visus žinomus metodus ir preparatus. Sergant onkologine liga svarbu turėti ir galimybių sumažinti nepageidaujamus pagrindinės terapijos poveikius, ir įjautrinti navikines ląsteles, kad jos pirmiausiai reaguotų į spindulinį ar chemoterapinį gydymą, ir apsaugoti tas ląsteles, kurios turi išlikti sveikos. Ligų prevencijai svarbūs yra antioksidantai, tačiau vėžio gydymo metu jie gali būti vartojami didelėmis koncentracijomis trumpą laikotarpį, kaip prooksidantai, provokuojantys oksidaciją. Tuomet įsijungia tiesioginis citotoksinis poveikis navikinėms ląstelėms. Spindulinio gydymo, chemoterapijos metu taip pat vyksta mūsų fiziologijos adaptacija. Žinoma, kad kuo sunkesnis prisitaikymas arba adaptacija, tuo daugiau reikia energinių medžiagų. Todėl aktyvėja gliukozės metabolizmas, kas nėra gerai sergant onkologine liga. Gliukozės metabolizmas įjungia endokrininę sistemą ir tada aktyviau pradeda veikti vadinamieji antistresiniai hormonai, t.y. tie, kurių padidėjęs aktyvumas ardo, žaloja audinius. Kortizolis, adrenalinas, skydliaukės hormonai, serotoninas, somatostatinas aktyvuojami ir skatina glikemiją. Tai lemia, kad pacientai jaučia silpnumą, išsekimą, juos vargina virškinimo sutrikimai, kaulų, sąnarių skausmai. Onkologinės ligos gydymo metu didelis darbas tenka kepenims, todėl būtina palaikyti kepenų funkciją, kuri yra svarbi ne tik virškinimo procesui, bet ir glikemijos kontrolei. Kitaip nekontroliuojama glikemija užveda jau minėtą ardymo mechanizmą ir galima sulaukti daug daugiau simptomų, kurių pradžioje pacientas nė nejautė. Gali išsiderinti skydliaukės, antinksčių funkcijos, centrinė nervų sistema, išsivystyti ilgalaikė nemiga. Visa tai gali pareikalauti papildomų vaistų, kad pacientas jaustųsi geriau, skyrimo. Hiperglikemija žalinga, nes skatina ir intensyvina uždegimą. Uždegimas yra „degimas“, t.y. audinių ardymas. Kai esame sveiki, organizme yra pusiausvyra tarp uždegiminių ir priešuždegiminių procesų. Kai uždegimas vyrauja, vystosi ligos, nes visi organai ir audiniai yra žalojami. Tada turime ne vieną problemą, o daug. Todėl sergant onkologine liga, labai svarbus yra kompleksiniai preparatai. Pavyzdžiui, ugniažolė, gyslotis, medetka, kurie sugeba valdyti uždegiminį procesą ir glikemiją. Uždegimą, kurį „užveda“ įjautrinta imuninė sistema, ir ji tampa tarsi agresyvus žvėris, gali sukelti ir onkologinės ligos gydymas. Chemoterapija, spindulinė terapija išprovokuoja nevaldomą uždegimą, į kurį imuninė sistema reaguoja neadekvačiai, perdėtai. Užsiveda uždegiminis procesas ir ardymas. Užtat pacientas jaučia nuovargį, išsekimą, virškinimo sistemos sutrikimus, gali būti pažeisti ir kiti endokrininiai taškai - skydliaukės, antinksčių sistemos ir t.t. Fitoterapija šiuo atveju verta dėmesio, nes kontroliuoja, prislopina uždegiminį atsaką. Su uždegimu visada įjungiamas medžiagų metabolizmas. Kuo intensyvesnis uždegimas, tuo sunkesnė adaptacija ir todėl reikalinga fitopreparatų pagalba, kurie gali padėti moduliuoti imuniteto atsaką ir uždegimą, valdyti medžiagų metabolizmą, svarbius gliukozės apykaitos procesus ir insulino jautrumą. Chemoterapijos ir spindulinės terapijos tikslas – provokuoti uždegimą terapijos laikotarpiu, jis turi stipriai veikti citotoksiškai. Tačiau svarbu, kad po terapinio laikotarpio neužsivestų nevaldomas uždegiminis procesas. Gražinti organizmui homeostazę, tą priešuždegiminę būseną, kuri užtikrina gyvenimo kokybę ir organizmo adaptacines galimybes, gali fitoterapija. Augaliniai preparatai naudingi tiek prisitaikant prie chemoterapijos ar spindulinės terapijos, tiek po šių gydymų, kad pacientas kuo greičiau grįžtų į normalaus fiziologinio lygio etapą.   Užsiminėte apie nepageidaujamus poveikius gydymo metu. Kokie dar poveikiai galimi, ir kaip juos galėtų padėti valdyti fitoterapija? Onkologinės ligos metu mūsų organizmo fiziologija persitvarko ir pirmiausia į tą persitvarkančią fiziologiją, į endokrininės sistemos pokyčius reaguoja virškinimo sistema, nes ji susijusi su energinių medžiagų paruošimu. Pirmiausias taikinys yra kepenys – vienas iš centrinių koordinuojančių organų. Noriu priminti, kad kepenys per dieną praleidžia apie 2000 litrų kraujo ir perfiltruoja jį po 350 kartų. Kartu atlieka daugybę kitų funkcijų, tarp kurių įvairių imunitetui svarbių junginių (pavyzdžiui, imunoglobulinų) gamybą, dalyvauja riebalų ir baltymų apykaitoje. Kepenyse sintetinami vitaminai, vyksta intensyvūs oksidacijos procesai, kurie chemoterapijos, spindulinės terapijos metu dar labiau suaktyvėja. Onkologinės ligos gydymo metu kepenims tenka didelis krūvis, ir jos priverstos dirbti intensyviau. Todėl sergant vėžiu be galo svarbu yra palaikyti kepenų funkciją, ir tuo tikslu gali padėti augalinių preparatų vartojimas. Pavyzdžiui, kepenų funkciją palaiko ugniažolių, ciberžolių preparatai. Yra ir daugiau naudingų veikliųjų medžiagų, jas aptarsime taip pat. Kiti dažni nepageidaujami poveikiai, kuriuos patiria ligoniai gydymo metu, yra virškinimo sutrikimai, pakitę kraujo rodikliai, bloga savijauta, silpnumas, skausmas, nerimas, prastas miegas, apetito stoka, sutrikusi imuniteto funkcija. Noriu pabrėžti, kad labai svarbu žinoti ne tik kokie augalai naudingi, bet ir kada jų galima vartoti. Yra augalinių preparatų, kuriuos galima nuolat vartoti chemoterapijos metu (ašvaganda, sisteminiai fermentai, vaistinių ramunių, melisų preparatai, polifenoliai ( kurkuminas, resveratrolis )  kt.). Tačiau yra ir tokių, kurių rekomenduojama skirti po vėžio gydymo arba tarp gydymo kursų.   Kokie yra pagrindiniai onkologiniams ligoniams naudingi junginiai, į kuriuos turėtų orientuotis gydytojai? Biologiškai veiklūs junginiai, tinkantys sergant onkologine liga, yra tie, kurie gali inicijuoti navikinių ląstelių apoptozę, tačiau kartu gali skatinti ir normalių ląstelių mitozę. Naudingi junginiai, kurie neigiamai veikia metastazių vystymąsi ir auglio audinio angiogenezę, slopina navikų ląstelių proliferaciją, DNR replikaciją, koreguoja imuninę sistemą ir imuninį atsaką ir taip vykdo antrinių ligų prevenciją, t.y. gali padėti užkirsti kelią situacijoms, kai onkologinių ligų gydymas išprovokuoja naujos kilmės piktybinio auglio vystymąsi. Pagrindiniai junginiai, į kuriuos gydytojai turėtų orientuotis ir kurie pasižymi citotoksiniu (priešvėžiniu) poveikiu, yra: alkaloidai, glikoproteinai, flavonoidai (hipericinas, genisteinas, liuteolinas, kvercetinas, diosminas, hesperidinas ir kt.), karotenoidai (liuteinas, zeaksantinas, likopenas), lignanai, polisacharidai (gliukanai ir kt.), terpenoidai.   Kodėl kalbant apie onkologines ligas dažnai minima ugniažolė, gyslotis, medetka? Vėžiu sergantiesiems itin naudingas augalas yra didžioji ugniažolė (lot., Chelidonium majus L.). Pats augalo pavadinimas sako, kad tai yra ugnies augalas, kuris savo sudėtyje turi daugiau kaip 20 alkaloidų. Šie alkaloidai ne tik naikina navikines ląsteles, bet kartu sugeba palaikyti virškinimo, nervų sistemas. Didžioji ugniažolė vartojama esant virškinimo sistemos pažeidimams, ji padeda palaikyti kepenų funkciją, tulžies gamybą ir sekreciją, kas yra svarbu, kai pacientai skundžiasi sunkumu po valgio, apetito trūkumu. Pagrindiniai ugniažolių preparatų naudos akcentai yra kertinių virškinimo sistemos organų apsauga – tulžies pūslės, kepenų, kasos. Taip pat ji teigiamai veikia centrinę nervų sistemą. Įrodyta, kad ugniažolė veikia anksiolitiškai, t.y. suteikia nervų sistemai stabilumą, mažina jautrumą. Žinoma, kad pagrindinės vėžio terapijos gali provokuoti nemigą, sudirgintą būklę. Ugniažolė stabilizuoja nervų sistemą, pasižymi sedatyviniu poveikiu. Onkologiniams ligoniams ugniažolė yra nepakeičiamas augalas. Kaip, beje, ir kitas svarbus pagalbininkas – siauralapis gyslotis (Plantago lanceolata L.). Jis taip pat pasižymi poveikiu virškinimo sistemai. Noriu pažymėti, kad siauralapis gyslotis stimuliuoja kepenų fermentų gamybą, pasižymi hipoglikeminiu poveikiu kasos funkcijoms. Kodėl šis poveikis svarbus? Jau minėjau, tačiau dar kartą noriu pabrėžti, kad, skirdami chemoterapiją ar spindulinį gydymą, provokuojame glikemiją ir papildomą oksidaciją. Tačiau siauralapis gyslotis turi galimybių sumažinti glikemiją. Taip pat jis aktyvina virškinimo fermentus, dalyvauja riebalų apykaitoje. Vartodami didžiąją ugniažolę ir siauralapį gyslotį suteikiame papildomą pagalbą kepenims, ir joms yra lengviau susidoroti su padidintu krūviu onkologinių ligų terapijos metu. Kita grupė veikliųjų junginių, kurie yra naudingi sergant navikinėmis ligomis, yra karotenoidai. Daug jų yra ugniažolėje. Kitas augalas, kuris kaupia šias medžiagas yra vaistinė medetka (Calendula officinalis L.). Tai visiems gerai pažįstamas augalas, kurio žiedynų pagrindinis junginis yra faradiolis, t.y. triterpeno saponinas, pasižymintis išskirtiniu priešnavikiniu, priešuždegiminiu, antiedeminiu poveikiais. Taip pat augalo sudėtyje yra karotenoidų (liuteino, zeaksantino, likopeno, α–karotino, β-karotino), kurie kaip ir flavonoidai (izoramnetinas, kvercetinas) atsakingi už antioksidacinį, epitelį regeneruojantį poveikį. Yra publikacijų, kuriuose rašoma, kad likopenas naudingas sergantiesiems prostatos vėžiu. Vaistinė medetka – augalas, kaupiantis ne tik likopeną, o visą puokštę vertingų karotenoidų. Be to, joje esantys seskviterpeno junginiai ir eterinio aliejaus komponentai (α –kadinolis) pasižymi antiseptiniu aktyvumu, taip pat augale yra ir polisacharidų bei kumarinų. Sergant onkologine liga ir skiriant gydymą stebimas imuninės sistemos nuosmukis, nes ardoma arba naikinama kraujodara, pavyzdžiui, su infekcija kovojantys neutrofilai. Vėlgi būtina papildoma pagalba, kurią gali suteikti fitoterapinės medžiagos, junginiai, kurie pasižymi imunomoduliojamuoju, antiseptiniu poveikiu, kurie gali susidoroti su patogenais, infekcijų sukėlėjais. Tokiomis savybėmis pasižymi siauralapis gyslotis, didžioji ugniažolė, medetka. Be to, medetkų sudėtyje dar yra sustiprinančiųjų medžiagų – jau minėtų eterinio aliejaus komponentų, kurie irgi atsakingi už infekcijų sukėlėjų neutralizavimą. Siauralapio gysločio junginiai veikia Herpes virusą, didžiosios ugniažolės - gramteigiamus ir gram neigiamus patogenus. Žinomas ir siauralapio gysločio alergines apraiškas mažinantis poveikis. Tai irgi svarbu, nes vėžio gydymo metu alerginės reakcijos gana dažnos.   Kokie yra tyrimų rezultatai su vaistiniais augalais, pavyzdžiui, su itin naudinga ugniažole, kitais? Tyrimų, skirtų didžiosios ugniažolės ar vaistinės medetkos priešnavikiniam poveikiui nėra daug., Tačiau publikacijų galima rasti. Pavyzdžiui, ugniažolių, gysločių ir medetkų derinys buvo tirtas ir mūsų Nacionaliniame vėžio institute (NVI). Vertintas šio derinio poveikis išgyvenamumui,  būklei po pagrindinės terapijos stabilizuoti. Sulaukta teigiamų, kliniškai reikšmingų rezultatų, kurie skelbia, kad šių augalų derinys ilgina išgyvenamumą, spartina atsigavimą. Kalbant apie pavienių medžiagų tyrimus, noriu paminėti vaistinių medetkų tyrimus, atliktus su gyvūnais. Stebėta, kaip augalas veikia storosios žarnos, leukemijos, melanomos ląstelių dauginimąsi. Yra ir prieš 10 m. atlikto III fazės klinikinio tyrimo, kuriame dalyvavo krūties vėžiu sergantys pacientai, rezultatai. Tyrimas vertino spinduliuotės išprovokuotą dermatitą ir vietinio poveikio vaistinių medetkų tepalo veiksmingumą. Tyrimo rezultatai parodė, kad vaistinių medetkų preparatas intensyviau slopina ūminį dermatitą, spinduliuotės sukeltą skausmą nei trolaminas. Nemažai tyrimų atlikta su didžiosios ugniažolės sudėtyje esančiais alkaloidais. Tyrimų metu įrodyta, kad priešnavikiniu aktyvumu pasižymi augalo sudėtyje esantys alkaloidai chelidoninas ir protopinas, kurie veikė sarkomos ir Erlicho karcinomos ląsteles. In vivo atlikti tyrimai patvirtino, kad 7 dienų laikotarpiu stebėta naviko ląstelių inhibicija (slopinimas). Didžioji ugniažolė slopino skrandžio gleivinės karcinogenezės procesą, vėžio ląstelių dauginimąsi, taip pat pasižymėjo kepenų apsauga, nes veikė kepenų navikinių ląstelių dauginimąsi (proliferaciją). Augalo ekstraktas citotoksiškai veikė limfomos ląsteles. Be to, jau minėtas alkaloidas chelidoninas lėtino naviko ląstelių telomerazę. Kaip žinoma, fermentas telomerazė yra aktyvus beveik visuose piktybiniuose navikuose, bet sveikose ląstelėse neveikia. Taigi šis fermentas– idealus taikinys, o vaistai ar augalai, kurie galėtų jį „išjungti“ prisideda prie nekontroliuojamo vėžinių ląstelių dauginimosi stabdymo.   Kodėl rekomenduojama naudoti ne pavienius vaistinius augalus, o jų mišinius? Mišiniai yra naudingesni, nes juose esančios medžiagos pasižymi sinerginiu poveikiu, kuris sustiprina preparato veiksmingumą. Be to, juk ir žmogaus kūnas yra kompleksinė sistema. Tad skirdami mišinius, tarsi pritaikome panašų panašiam. Pavyzdžiui, ugniažolė veikia 2 pagrindines sistemas – centrinę nervų sistemą, virškinimo sistemą bei pasižymi išskirtiniu citotoksiniu poveikiu. Gyslotis pasižymi antiseptiniu, imunitetą moduliuojamuoju poveikiu, taip pat gerina kasos, tulžies pūslės ir kepenų funkcijas, valdo uždegimo intensyvumą. Medetkų ekstraktas veikia virškinimo sistemą ir kaip antioksidantas. Taigi šių trijų augalų derinys turi teigiamų poveikių praktiškai visai organizmo struktūrai, kuri yra svarbi atsigaunant nuo chemoterapijos ar spindulinio gydymo liekamųjų reiškinių, taip pat ir sudarant sąlygas greičiau grįžti į kokybišką gyvenimo etapą. Be to, šie augalai rekomenduojamu atkryčių profilaktikai, siekiant juos atitolinti ar išvengti.   Jei gydymo metu sergančiajam svarbu mažinti nepageidaujamų poveikių žalą, padėti organizmui atsigauti, stiprėti, po gydymo visi sergantieji nerimauja, kad liga neatsinaujintų. Koks yra fitoterapijos vaidmuo stebėjimo laikotarpiu? Kiek laiko turėtų trukti fitoterapija po vėžio gydymo? Kiekvienas augalas pasižymi tam tikromis savybėmis, ir turi vartojimo rekomendacijas, kurios skiriasi atsižvelgiant į tikslus. Profilaktikai skirtų augalinių preparatų vartojimas bus vienoks, kitoks - sergant onkologine liga, dar kitoks - po gydymo, siekiant išvengti atkryčių. Pavyzdžiui, jeigu augaliniai preparatai vartojami profilaktikai, kaip antioksidantai, visada rekomenduojamos mažesnės dozės. Jeigu augalinių preparatų vartojama siekiant sustiprinti chemoterapijos poveikį, jų rekomenduojama skirti trumpą laiką, tačiau didelę dozę (1000 mg 7-10-14 dienų). Taip siekiama  įjautrinti navikines ląsteles, kad jos geriau pasiduotų gydymui. Ugniažolės, gysločio, medetkos derinys skiriamas po specifinio vėžio gydymo, mitybai reguliuoti esant susilpnėjusiam ląsteliniam imunitetui siekiant pagerinti onkologinių ligonių gyvenimo kokybę. Šį derinį galima rekomenduoti pacientams, kai yra sudirgusi nervų sistema, nemiga, esant virškinamojo trakto (skrandžio, žarnyno, kepenų, tulžies pūslės latakų), kvėpavimo takų spazmams, uždegimams. Skiriama vėžio profilaktikai ligos remisijos metu, kai norima apsaugoti nuo vėžio atkryčio. Šį poveikį patvirtino minėtas NVI tyrimas, kurio metu buvo gauti statistiškai reikšmingi ligos atkryčio mažinimo rodikliai. Rekomenduojama pradėti vartoti po 3-5 dienų po chemoterapijos arba spindulinio gydymo. Ugniažolės, gysločio, medetkos derinio vartojimo rekomendacijos numato, kad jeigu pacientas jaučia, kad jo būsena fitopreparatų vartojimo metu yra daug geresnė negu jų nevartojant, jokių vartojimo pertraukų daryti nereikia. Tačiau, jeigu yra poreikis, po 3-4 vartojimo mėnesių galima padaryti vieno mėnesio pertrauką. Taip pat galima keisti vieną preparatą kitu ir vadovautis tokia schema. Griežtų taisyklių, kiek laiko turėtų trukti fitoterapijos kursas, nėra.   Koks yra fitoterapeutų požiūris į tai, kad pacientai patys, savarankiškai gamina arbatas, užpylus, užsiima savigyda? Norėdami, kad fitopreparatai būtų ir saugūs, ir veiksmingi, svarbu žinoti, kiek veikliųjų medžiagų yra, kokia jų kokybė ir santykis. Gamindami namų sąlygomis, nežinome, kiek medžiagų išsiskirs ir pateks į arbatą. Kitaip sakant, „aklai“ vartojame augalines žaliavas, todėl negalime būti tikri, kad sulauksime norimo efekto. Be to, poveikis gali būti ne tik nepakankamas, bet ir per stiprus, nes, pavyzdžiui, ugniažolėje esančių alkaloidų kiekiai gali sudaryti toksinę dozę. Tada augalas citotoksiškai veiks ne tik navikines, bet ir kepenų ląsteles, ir gali sukelti kepenų pažaidas. Užtat labai svarbu vartoti standartizuotus preparatus. Standartizuotų preparatų privalumas, kad yra žinomas kiekvienos veikliosios medžiagos kiekis, pavyzdžiui, ugniažolių žolės, medetkų žiedynų ir gysločių lapų sausųjų ekstraktų. Svarbios ir veikliųjų medžiagų proporcijos. Deja, nemažai manančių ne tik pacientų, bet ir specialistų, kad pievoje užaugęs augalas negali pakenkti, o užpilo ar nuoviro „sodrumas“ (koncentracija) sveikatai žalos nepadarys. Tai klaidinga nuomonė, nes augalas - taip pat chemija, kuri, netinkamai vartojama, gali smarkiai pakenkti. Be to, sintetinius vaistinius preparatus dažniausiai sudaro viena ar kelios molekulės. Augalas – tūkstančiai cheminių junginių. Todėl labai svarbios yra ir proporcijos, ir veikliųjų medžiagų kiekiai. Todėl tik vartodami standartizuotus preparatus galime būti tikri dėl augalinio preparato veiksmingumo, o ne toksiškumo.   Ką būtina apie fitoterapiją žinoti onkologams, šeimos gydytojams? Prašome apibendrinti, kada ir kokių augalinių preparatų galima skirti esant navikams? Minėjau, kad kai kurie augalai tinka ir gydymo metu (pavyzdžiui, resveratrolis, kurkuminoidai, sisteminiai fermentai, kt.). Tačiau dažniausiai augalinių preparatų rekomenduojama skirti po gydymo arba tarp gydymo kursų, jeigu pertrauka yra ilgesnė - apie 3-4 savaitės. Pavyzdžiui, chemoterapijos gydymas trunka savaitę, po to yra 3-4 savaičių pertrauka. Tokiu atveju praėjus 3-5 dienoms po chemoterapijos galima pradėti vartoti augalinių preparatų. Baigti vartojimą reikia likus 2-3 dienoms iki gydymo pradžios. Jei chemoterapija skiriama kas savaitę, tada fitoterapija rekomenduojama tik po viso gydymo pabaigos. Tokia schema tinka norint vartoti ugniažolių, gysločių, medetkų preparatus.   Dėkojame už atsakymus Kalbėjosi Natalija Voronaja   Literatūros šaltiniai Patel KR, Brown VA, Jones DJ, Britton RG, Hemingway D, Miller AS, West KP, Booth TD, Perloff M, Crowell JA, Brenner DE, Steward WP, Gescher AJ, Brown K (2010) Clinical pharmacology of resveratrol and its metabolites in colorectal cancer patients. Cancer Res 70(19):7392–7399. Erdem, T.; Bayindir, T.; Filiz, A.; Iraz, M.; Selimoglu, E. The effect of resveratrol on the prevention of cisplatin ototoxicity. Eur. Arch. Otorhinolaryngol. 2012, 269, 2185–2188. Pulido-Moran M,Moreno-Fernandez J, Ramirez-Tortosa C, Ramirez- Tortosa M. Curcumin and health. Molecules 2016;21:264. S. Lev-Ari, L. Strier, D. Kazanov, L. Madar-Shapiro, H. Dvory-Sobol, I. Pinchuk, B. Marian, D. Lichtenberg, N. Arber, Celecoxib and curcumin synergistically inhibit the growth of colorectal cancer cells, Clin. Cancer Res. 11 (2005) 6738–6744. Anand P, Sundaram C, Jhurani S, Kunnumakkara AB, Aggarwal BB. Curcumin and cancer: an „old-age“ disease with an „age-old“ solution. Cancer Lett. 2008 Aug 18;267(1):133-64. Biswas SJ, Bhattacharjee N, Khuda-Bukhsh AR. Efficacy of a plant extract (Chelidonium majus L.) in combating induced hepatocarcinogenesis in mice. Food Chem Toxicol. 2008 May;46(5):1474-87. Kim Y, Shin M, Chung J, Kim E, Koo G, Lee C, Kim C. Modulation of Chelidonii herba on GABA activated chloride current in rat PAG neurons. Am J Chin Med 2001, 29: 265-279; Vavreckova C, Gawlik I, Muller K. 1996a. Benzophenanthridine alkaloids of Chelidonium majus:1 Inhibition of 5- and 12-lipoxygenase by a non redox mehanism. Planta Med. 62 (5):397–401; Song JY, Yang HO, Pyo SN, Jung IS, Yi SY, Yun YS. Immunomodulatory activity of protein-bound polysaccharide extracted from Chelidonium majus. Archives of Pharmacal Research 2002, 25(2):158- 64; Swamy et al., Cardioprotective effect of curcumin against doxorubicin-induced myocardial toxicity in albino rats. Indian J Pharmacol. 2012;44(1):73. Wu K, Erdman JW, Schwartz ST, Platz EA, Leitzmann M, Clinton SK. et al. Plasma and Dietary Carotenoids, and the Risk of Prostate Cancer: A Nested Case-Control Study. Cancer Epidemiol Biomarkers Prev. 2004;13:260-269. Kumar NB, Besterman-Dahan K, Kang L, Pow-Sang J, Xu P, Allen K. et al. Results of a Randomized Clinical Trial of the Action of Several Doses of Lycopene in Localized Prostate Cancer: Administration Prior to Radical Prostatectomy. Clin Med Urol. 2008;1:1-14. Tan KY, Seow-Choen F. Fiber and colorectal diseases: Separating fact from fiction. World J Gastroenterol 2007, 13(31):4161-4167; [/vc_column_text][/vc_column][vc_column width="1/3"][vc_single_image image="1923" img_size="full" onclick="custom_link" img_link_target="_blank" qode_css_animation=""...

11 December, 2023

[vc_row css_animation="" row_type="row" use_row_as_full_screen_section="no" type="full_width" angled_section="no" text_align="left" background_image_as_pattern="without_pattern"][vc_column width="2/3"][vc_column_text]Antraštės „Penki produktai galintys sukelti vėžį“ ar „Dešimt naudingiausių produktų“ vilioja žmones. Iš dalies, galbūt dėl to, kad aiškiai sudėliota, ką valgyti, o ką ne. Tokie patarimai nepakenks sveikam žmogui, tačiau tam, kuriam nustatyta onkologinė liga, eksperimentuoti su mityba labai pavojinga. Apie tai, kokia turėtų būti žmogaus, susirgusio onkologine liga, mityba, kalbamės su gydytoja onkologe chemoterapeute Edita Juodžbaliene Kuo specifinė onkologinių žmonių mityba? Onkologinė liga nėra trauma, kurią patiriame staiga. Tai liga, kuri dažnai vystosi daug metų dėl netinkamos mitybos, fizinio aktyvumo stokos, streso ir daugybės kitų veiksnių. Tai daugialypė, sudėtinga, apimanti visą organizmą ligą. Supiktybėjusios ląstelės be paliovos dauginasi, plinta, formuoja naviką ir šis procesas sekina organizmą. Taip, ligos pradžioje žmogus jokių simptomų nejaučia, nors žalingi vėžinai procesai jau ardo jo organizmą: vystosi uždegimas, silpnėja imunitetas ir t.t. Taigi nustatant diagnozę organizmas jau būna pažeistas ligos, o paskyrus gydymą, jam dar tenka papildomas smūgis. Vėžio gydymas yra sisteminis, jo metu paveikiamos visos greitai besidalijančios ląstelės. Todėl kartu su vėžinėmis gali būti pažeistos gleivinių ląstelės, kaulų čiulpai, plauko folikulai. Dėl to kenčia virškinimo sistema, oda, širdis, kepenys ir kiti organai ar sistemos. Visa tai lemia, kad onkologinių ligonių mityba turi būti speciali – juk jų virškinimo sistema itin jautri, dažnai būna pažeistos kepenys. Ką apie mitybą turi žinoti pacientas, jei serga/sirgo vėžiu? Gydytojai - tik gaisro gesintojai, jie skiria gydymą, o ligos priežastys glūdi giliau. Jeigu iki ligos su savo organizmu elgėmės netinkamai, nesirūpinome juo, o tik išnaudojome, liga turėtų tapti naujo gyvenimo pradžios atskaitos tašku. Dažnai neskaitome maisto produktų etikečių, valgome greitą maistą, paskubomis, rūkome, vartojame alkoholį, mažai judame ir norime būti sveiki. Liga turėtų priversti susimąstyti, ir bent jau po ligos pradėti gyventi kitaip. Žmogus pats atsakingas už savo sveikatą, jokia stebuklinga piliulė pasveikti nepadės – nes tokios piliulės nėra. Onkologinės ligos gydymas kompleksinis. Pagrindinis medicininis vėžio gydymas reikalauja specialių žinių ir lieka gydytojų rankose. Tačiau pacientai taip pat turi domėtis, rinktis alternatyvius organizmo palaikymo ir stiprinimo būdus. Tai mankšta, grūdinimasis, sveika mityba, papildai, augaliniai preparatai. Jei dalis pacientų susirgę nekeičia gyvenimo būdo (toliau rūko, piktnaudžiauja alkoholiu), kita dalis jau nenori būti pasyvūs stebėtojai. Jei žmogus visą gyvenimą buvo visavalgis, o susirgus kitą dieną radikaliai pakeičia mitybą, tai bus dar vienas stresas organizmui. Mano supratimu, žodis dieta reiškia mityba tam tikru laikotarpiu. Tačiau susirgus vėžiu,  nekalbama apie dietą, neužteks pusę metų maitintis ypatingai - sveikos mitybos principų rekomenduojama laikytis visą likusį gyvenimą. Turime nuolat maitintis taip, kad gautume visas mūsų organizmo funkcionavimui reikalingas medžiagas. Angliavandeniai, kaip energijos šaltinis, mums taip pat reikalingi, tačiau kokie? Esu už tai, kad nevartotume pridėtinio cukraus, rafinuotų produktų, mielių, baltų miltų, aukšto glikeminio indekso maisto. Geriau maistą virti, troškinti. Pamiršti greitą maistą, ir namie gaminti šviežią, paprastą, iš regioninių ir sezoninių vaisių ir daržovių. Svarbu ne tik ką suvalgome -  svarbiau, ką pasisaviname. Mūsų kepenys neturi būti apkrautos gausiais, sunkiai virškinamais patiekalais. Taip pat didelę reikšmę turi maisto kiekiai, reguliarumas, šviežumas, natūralumas. Kuo mažiau vartoti perdirbtą augalinį maistą, nes aukštoje temperatūroje dingsta mūsų vidaus cheminėms reakcijoms būtini vitaminai, mineralai ir fermentai.   Dažnai sergantieji vėžiu griebdamiesi šiaudo perka bet ką, vartoja tai, ką patarė kaimynė ar visagalis internetas. Kokia Jūsų nuomonė? Susirgęs onkologine liga, žmogus neretai pasimeta, blaškosi tarp informacijos, kurią randa internete, išgirsta iš pažįstamų, kurie neva išsigydo vėžį kinų papildais, musmirės užpilais ir t.t. Iš tiesų, nemažai ligonių ateina pasisėmę žinių iš „daktaro Google“, kaimynų, giminių. Ir toji informacija dažnai būna netikra, prieštaringa ir visiškai nereikalinga tam konkrečiam pacientui. Žmonės, norėdami atsigauti po ligos, vartoja žibalą, „katės nagą“, įvairių kinų grybų ir t.t. Tačiau, užuot stiprinę organizmą, tokiomis įtartinomis priemonėmis jį siaubingai nualina, nes visi šie vadinamieji „liaudiški“ būdai dažnai būna labai toksiški. Kadangi jie nėra registruoti Lietuvoje, niekas neatsako už jų kokybę ir poveikį žmogaus organizmui. Be to, nėra jokių duomenų apie jų dozavimą, nepageidaujamus poveikius ir galiausiai – veiksmingumą. Mokslas jų netyrė, o žmonės iš lūpų į lūpas perduoda informaciją apie neva stebuklingas jų savybes. Kiekvienu atveju tai sukelia labai įvairių nepageidaujamų reakcijų, uždegimų, viduriavimų ir apsinuodijimų. Vaistą nuo nuodo skiria dozė ir vartojimo būdas. Galvočiau, kad rinktis reikia mūsų regiono augalus, o ne atvežtinius iš tolimų kraštų, kuriems perdirbti mes galbūt net neturime fermentų. Juk augalinius preparatus reikia ne tik suvartoti, bet ir perdirbti. Neįprastos, niekad nevartotos medžiagos gali ne gydyti, o alergizuoti, tuomet gausime ne naudą, o žalą. Dabar labai daug alergiškų žmonių. Be to, augalai  gali mažinti ar stiprinti vaistų poveikį, sąveikauti tarpusavyje. Jei vartojami dideli kiekiai įvairių vaistinių medžiagų gali sutrikti vidaus organų, ypač kepenų veikla. Kaip onkologai vertina augalu naudojima po chemoterapijos gyvenimo kokybei palaikyti ir gerai savijautai atgauti ? Onkologai sutinka, kad po chemoterapijos tinka tam tikros alternatyvios priemonės, pvz., fitoterapija, tačiau rekomenduoja vartoti tai, kas patvirtinta, ištirta, legalu, kas parduodama Lietuvos vaistinėse ir už ką gali atsakyti tų produktų gamintojai ir pardavėjai. Nusprendę vartoti maisto papildų, tikimės iš jų naudos, t.y. kad organizmas iš tiesų gaus jam reikalingų papildomų medžiagų. Todėl, rinkdamiesi maisto papildą, turėtume atkreipti dėmesį į veikliųjų medžiagų kiekį, preparato saugumą ir veiksmingumą, svarbu juk ne tai ką suvalgome, o ką organizmas pasisavina. Maisto papildas negali būti vartojamas kaip maisto pakaitalas, vietoje maisto. Mane, kaip gydytoją onkologę, stebina, kad žmonės, vartodami brokolių ar žaliosios arbatos tablečių, tikisi, kad tai padės sergant vėžiu. Ir už tai dar moka pinigus! Onkologiniams ligoniams reikalingi ypatingi maisto papildai – jiems neužtenka vien antioksidacinio poveikio, kurį gali suteikti žaliosios arbatos, brokolių ekstraktai ir pan. Persirgusiems vėžiu svarbu papildomai vartoti alkaloidų – medžiagų, kurios aptinka ir sunaikina vėžines ląsteles. Todėl sergantiems vėžiu ypač naudingi augalai yra amalas, ugniažolė. Medikai vieningai sutaria: jei jau sirgote vėžiu ir buvote gydyti chemoterapija, pavienių medžiagų, pvz., polifenolių, neužtenka. Rekomenduojama kartu vartoti ir citotoksiškai ( prieš vėžį) veikiančių junginių – alkaloidų ir glikoproteinų, kurių daugiau kaip 20 yra ugniažolėje.[/vc_column_text][/vc_column][vc_column width="1/3"][vc_single_image image="1923" img_size="full" onclick="custom_link" img_link_target="_blank" qode_css_animation=""...

08 December, 2023

[vc_row css_animation="" row_type="row" use_row_as_full_screen_section="no" type="full_width" angled_section="no" text_align="left" background_image_as_pattern="without_pattern"][vc_column width="2/3"][vc_column_text]Jei jums ar artimajam buvo diagnozuota onkologinė liga, pirmasis pokalbis su gydytoju specialistu gali būti itin jautrus, kupinas baimės ir daugybės klausimų. Todėl būtų geriausia į pirmą vizitą ateiti ne vienam, o kartu su lydinčiu asmeniu, kuriuo pasitikite. Nacionalinio vėžio instituto (NVI) gydytojas onkologas chemoterapeutas Leonidas Gatijatullinas pataria, kaip tinkamai pasiruošti vizitui, kokią informaciją pateikti ir ko klausti onkologo kabinete, kad iš jo išeitumėte ramesni ir turintys aiškų kovos su šia liga planą. Kokią informaciją suteikti onkologui? Didelę onkologų darbo dalį sudaro patarimai apie chemoterapiją, radioterapiją ir chirurginį gydymą, tačiau, kaip teigia L.Gatijatullinas, kad galėtų tinkamai padėti, onkologas turi žinoti kiek įmanoma daugiau informacijos apie pacientą. „Gydytojui pateikite žinių apie savo šeimą, pomėgius, viltis, baimes ir tikslus, kurių norite pasiekti. Taip pat išvardinkite gretutines ligas, vartojamus vaistus ir maisto papildus. Būkite sąžiningi, aktyviai dalyvaukite pokalbyje, užsirašykite gydytojo suteiktą informaciją, o esant reikalui paprašykite paaiškinti medicininius terminus ar rekomendacijas. Užmezgę gerus santykius su savo onkologu, galėsite pasinaudoti jo įgūdžiais, įžvalgomis ir profesiniais ryšiais, kurie gali padėti jums ir jūsų šeimai nugalėti sergančio vėžiu gyvenimo iššūkius“, – tvirtina gydytojas. Labai svarbu pasitikėti gydančiu gydytoju, eiti kartu su juo ir tikėti savimi. Jeigu taikant gydymą kenčiate nuo dusulio ar kosulio, vidurių užkietėjimo ar viduriavimo, temperatūros ar drebulio, per mažo apetito ar krintančio svorio, sunkiai galite valgyti ar gerti, jaučiate nuovargį ar skausmą, apie tai taip pat informuokite savo onkologą. „Be fizinių požymių, taip pat svarbu pasakyti, jei jaučiate nuolatinį liūdesį ir nerimą, jaučiatės sumišęs, kamuoja nemiga“, – vardija NVI gydytojas onkologas chemoterapeutas. Ko klausti gydytojo onkologo? Pokalbiai apie ligą, ypač per pirmuosius vizitus, gali būti nepatogūs ir nedrąsūs, tačiau svarbu ne tik suteikti savo onkologui visą reikalingą informaciją, bet ir pačiam užduoti klausimų. Kuo daugiau informacijos turėsite, tuo labiau informuotus sprendimus dėl savo „Svarbu sužinoti savo diagnozę, ligos išplitimą, galimus gydymo variantus, jų veiksmingumą ir prognozes. Taip pat svarbu žinoti galimą chemoterapijos šalutinį poveikį ir tai, kaip valdyti nepageidaujamas reakcijas į vaistus. Kadangi nėra vieno geriausio būdo gydyti vėžį, tam, kad priimtumėte teisingą sprendimą, reikia turėti pakankamai informacijos ir įvertinti savo pasirinkimo galimybes. Jūsų onkologas padės ir paaiškins galimus pasirinkimus, potencialią naudą ir riziką, susijusią su kiekvienu pasirinkimu, taip pat padės pasirinkti gydymo planą, kuris jums būtų tinkamiausias, – teigia gydytojas onkologas. – Jis taip pat gali patarti, kaip žinią apie ligą iškomunikuoti savo šeimos nariams ir artimiesiems.“ Dėl papildomų priemonių rekomenduojama pasitarti Sirgdami pažengusios stadijos vėžiu, pacientai dažnai jaučiasi bejėgiai kovoje su liga, todėl ieško papildomų alternatyvių metodų, kurie galėtų pagerinti savijautą. L.Gatijatullinas teigimu, svarbu onkologą informuoti, kokias papildomas priemones planuojate vartoti. Labai svarbu žinoti, kad jei vartojate polifenolius chemoterapijos metu, reikia rinktis tik skystus. „Dažnai pacientai kreipiasi dėl fitoterapinių priemonių vartojimo“, – sako onkologas. Onkologiniams pacientams tinka ne visos medžiagos. Yra įrodymų, kad kai kurie polifenoliai (pvz., kurkuminas arba dažinė ciberžolė, resveratrolis) chemoterapijos metu gali padėti organizmui atsigauti, apsaugoti sveikas ląsteles nuo pažaidos, palaikyti normalią imuninės, nervų sistemos, kepenų veiklą, normalų apetitą, virškinimą, tačiau prieš pradedant ją vartoti būtina pasitarti su savo gydytoju, kad netinkamu vartojimu nebūtų apsunkinti gydymo nuvarginti vidaus organai. Taip pat labai svarbu žinoti, kad jei vartojate polifenolius chemoterapijos metu, reikia rinktis tik skystus, nes dėl chemoterapijos ypač sujautrėja skrandis, kepenys, o skysti polifenoliai tokiu atveju pasisavinami geriau. Yra duomenų apie ugniažolių preparatų naudą sergant onkologine liga. Lietuvoje auganti ugniažolė turi alkaloidų ir glikoproteinų, kurie veikia piktybines vėžio ląsteles. Kadangi ugniažolė yra stiprus augalas, mėgėjų pagamintais raugais ar „užpiliukais“ galima stipriai pakenkti kepenims ar kitiems organams ir pabloginti onkologinės ligos rodiklius. Todėl, jei po chemoterapijos vartojate ugniažolių, rinkitės tik tai, kas yra saugu ir parduodama Lietuvos vaistinėse. „Be viso to, kai kurios psichologinės terapijos, tokios kaip vaizduotės valdymas, masažas, atsipalaidavimo metodai, joga, akupunktūra, gali labai padėti vėžiu sergantiems pacientams, pagerinti jų gyvenimo kokybę“, – sako NVI gydytojas onkologas chemoterapeutas L.Gatijatullinas.[/vc_column_text][/vc_column][vc_column width="1/3"][vc_single_image image="1923" img_size="full" onclick="custom_link" img_link_target="_blank" qode_css_animation=""...

08 December, 2023

[vc_row css_animation="" row_type="row" use_row_as_full_screen_section="no" type="full_width" angled_section="no" text_align="left" background_image_as_pattern="without_pattern"][vc_column width="2/3"][vc_column_text]PRAKTINIAI PATARIMAI Parengė gydytoja dietologė Evelina Cikanavičiūtė KAIP MAITINTIS  TAIKANT AKTYVŲ PRIEŠVĖŽINĮ GYDYMĄ. Tinkama mityba – labai svarbi vėžio gydymo dalis. Gerai subalansuotas maitinimasis iki gydymo, gydymo metu ir po gydymo gali ne tik padėti jaustis geriau ir stipriau, bet ir palengvinti patį gydymą bei pagerinti jo rezultatus. Prasta mitybos būklė siejama su sudėtingesniu gydymu, blogesnėmis ligos išeitimis ir komplikacijomis. Negana to, susirgus onkologine liga, pacientams ir jų artimiesiems iškyla daugybė klausimų, kaip „teisingai“ maitintis, kad tai nepakenktų gydymui, nesukeltų ligos progresijos ar atkryčio, o valgomas maistas aprūpintų visomis reikalingomis maistinėmis medžiagomis, taip pat, kad pats valgymas vis dar teiktų malonumą.  Kodėl svarbu tinkamai maitintis taikant chemoterapiją? Išlaikysite stabilų svorį ir organizmo maistinių medžiagų atsargas. Geriau toleruosite gydymą ir su gydymu susijusius šalutinius reiškinius. Sumažinsite infekcinių komplikacijų riziką. Išsaugosite jėgas ir energiją. Greičiau sveiksite. Jausitės geriau. Kaip maitintis gydymo metu? Valgykite dažnai, mažomis porcijomis. Valgykite 5–6 kartus per dieną: 3 pagrindinius valgymus ir 2–3 užkandžius tarp jų. Pagrindinių valgymų metu pirmenybę teikite šviežiai paruoštam, šiltam maistui. Suvartokite pakankamai energijos. Pagrindinis indikatorius, kuris sufleruoja, ar suvartojate pakankamai energijos arba kalorijų esamam jūsų poreikiui, tai – svoris. Svoris gali mažėti tiek dėl onkologinės ligos, tiek dėl jos gydymo. Siekiant nesukelti papildomų ligos ar jos gydymo rizikų, ar komplikacijų, tikslas yra išlaikyti svorį stabilų. Svorio mažėjimas rodo, jog su maistu gaunate nepakankamai kalorijų. Tokiu atveju, vadovaukitės skiltyje „Esant blogam apetitui ir svorio mažėjimui“ pateiktomis rekomendacijomis. Valgykite daugiau baltymų. Onkologinės ligos ir jos gydymo metu padidėja ne tik energijos, bet ir baltymų poreikis. Baltymai dalyvauja įvairiuose, ligos metu intensyviau nei įprastai vykstančiuose, medžiagų apykaitos procesuose, todėl siekiant užtikrinti padidėjusį baltymų poreikį itin svarbus pakankamas jų kiekis dietoje. Ne mažiau nei 3 kartus per dieną valgykite maisto, kuriame gausu 9 baltymų: įvarių rūšių mėsos, žuvies, kiaušinių, pieno produktų, ankštinių daržovių, riešutų. Turėkite maisto su savimi. Jeigu važiuojate į ligoninę, polikliniką ar kitą vietą, kur nebus galimybės pavalgyti ilgiau nei 4 valandas, įsidėkite maisto į maisto dėžutę ar termosą ir vežkitės kartu su savimi. Gulėjimo ligoninėje metu taip pat rekomeduojama turėti savo mėgiamo maisto, kuriuo galėtumėte užkandžiauti tarpuose tarp patiekiamų ligoninės valgių arba valgyti vietoje jų, kai patiekalas nemėgiamas, arba tuo metu, kai buvo patiektas, blogai jautėtės ir jo nevalgėte. Paprašykite artimųjų šviežio maisto iš namų. Jeigu yra galimybė, artimieji visada skatinami ligoninėje gydomiems pacientams atnešti šviežio maisto iš namų, ypač ilgo gydymo ligoninėje metu, kai maistas tampa nusibodęs. Tokiais atvejais, naminis maistas ne tik pagerins nuotaiką, bet ir apetitą bei mitybinę būklę. Nebijokite prašyti artimųjų – jie tik džiaugsis galėdami Jumis rupintis. Paskaninkite ligoninės patiekalus. Gulėjimo ligoninėje metu turėkite maisto priedų, kuriais galėsite pagardinti patiekiamus patiekalus, pvz.: cukraus, cinamono, druskos, kitų prieskonių, medaus, uogienės, riešutų ir riešutų sviesto, sviesto, aliejaus ir kitokių mėgiamų priedų, kurie pagardintų patiekalus. Išbandykite ligoninės kavines. Kai ligoninės maistas atsibosta, o artimieji neturi galimybės atvežti šviežio maisto iš namų, jei sveikatos būklė leidžia, išbandykite ligoninėje veikiančių kavinių patiekalus, kuriuos galima paprašyti sudėti į vienakartinius indus išsinešti ir suvalgyti palatoje. Cukrus ir saldumynai. Chemoterapijos metu dėl skiriamų vaistų organizme gali sutrikti normali gliukozės apykaita, dėl to padidėja gliukozės koncentracija kraujyje, kuri priklauso ir nuo to, ką pacientas valgo. Tokiu atveju, gydytojas gali Jūsų paprašyti atsisakyti saldumynų, įvairių saldžių kepinių, vaisių sulčių, limonadų, saldintų pieno produktų, riboti bulvių, makaronų, miltinius patiekalus bei vaisius ir uogas. Tai aktualu pacientams, gaunantiems gydymui tokius preparatus kaip prednizolonas, metilprednizolonas, deksametazonas. Jeigu gliukozės koncentracija kraujyje normali, cukrus ir saldumynai nėra draudžiami ir įprastomis sąlygomis, saikingai, kelis kartus per savaitę gali būti valgomi, pirmenybę teikiant namuose gamintiems mėgiamiems desertams, saldiems patiekalams. Gerkite pakankamai skysčių. Nepaisant skiriamų skysčių infuzijų į veną, rekomenduojama išgerti 1,5–2 l skysčių. Rekomenduojamas skysčių kiekis gali keistis atsižvelgiant į Jūsų būklę. Mažėjant svoriui ar diagnozavus mitybos nepakankamumą pirmenybę teikite kaloringiems skysčiams (pvz.: sultims, kefyrui, pasukoms, jogurtams, pienui, kokteiliams). Nevalgykite greipfrutų ir negerkite jų sulčių. Gydymo metu arba vartojant bet kokius vaistus nepasitarus su gydytoju nerekomenduojama valgyti greipfrutų, Pomelo vaisių, žaliųjų Laimo citrinų ir Sevilijos apelsinų bei gerti jų sulčių. Jie gali sutrikdyti vaistų apykaitą organizme. Neutropenija. Neutropenijos metu nevartokite pieno produktų, kurių sudėtyje yra nurodytos gyvos bakterijos bei probiotikų papildų. Atsakingai laikykitės maisto higienos ir saugos taisyklių gaminant, sandėliuojant, perkant maistą. Būkite fiziškai aktyvūs ir išsimiegokite. Pakankamas, individualiai pasirinktas fizinis aktyvumas pagerins jūsų savijautą ir nuotaiką, padės išsaugoti raumeninę masę, ir taip padidins gydymo sėkmę. Tai gali būti pagal sveikatos būklę ir savijautą individualiai pasirinkta reguliari mankšta, vaikščiojimas. Geresnei savijautai ir gydymo sėkmei reikalingas ne tik pakankamas fizinis aktyvumas, bet ir pakankamas miego kiekis. Matuokite savo svorį. Tik reguliariai matuojant svorį galima įvertinti jo pokyčius, o svorio įvertinimas svarbus mitybos būklės įvertinimui. Gydymo metu svorį rekomenduojama matuoti kasdien ir jį registruoti. Papildomo maitinimo papildai ir kiti maisto papildai. Jei su maistu nesuvartojate pakankamai kalorijų arba baltymų, pasitarę su savo gydytoju ar gydytoju dietologu, vartokite Jums tinkamai parinktus papildomo maitinimo papildus. Geriau rinktis vaistinėse papildus skystos formos arba miltelių pavidalu. Sportininkams skirti maisto papildai nerekomenduojami. Pasitarkite su gydančiu gydytoju arba gydytoju dietologu dėl D vitamino, žuvų taukų, polifenolių kitų vitaminų ir mineralinių medžiagų vartojimo. Nevartokite jokių papildų prieš tai nepasitarę su gydančiu gydytoju. Gydymo metu rekomenduojamos periodiškos gydytojo dietologo konsultacijos. Jeigu Jus vargina ligos ar jos gydymo pašaliniai reiškiniai, kurie trukdo adekvačiai maitintis, Jūs netekote svorio arba tiesiog Jums ar Jūsų artimiesiems iškilo klausimų susijusių su maitinimusi sergant onkologine liga, apie tai pasisakykite Jus gydančiam gydytojui, kuris nukreips Jus gydytojo dietologo konsultacijai. Ambulatorinei gydytojo dietologo konsultacijai poliklinikoje reikalingas šeimos gydytojo arba gydytojo hematologo/ onkologo, arba kito gydytojo specialisto siuntimas. Kaip maitintis pasireiškus pašaliniams ligos ir gydymo reiškiniams? Pykinimo ir vėmimo metu. Tuo metu kai vargina pykinimas ir vėmimas, pamėginkite vėsius arba šaltus patiekalus bei gėrimus, nebijokite valgyti ledų ar šerbetų, o prieš geriant gėrimus, palaikykite juos šaldytuve. Taip pat neatsisakykite gazuotų gėrimų (pvz.: gazuoto vandens, limonadų, pasterizuotos giros, nealkoholinio alaus) – dažnai pykinimo ir vėmimo metu jie toleruojami geriau. Pabandykite sūrius ir rūgščius užkandžius bei gėrimus (pvz.: trapučiai, sūdyti sausainiai, traškučiai, krekeriai, duoniukai, pomidorų sultys, spanguolių, bruknių kisielius). Išbandykite imbierą ir iš jo pagamintus gėrimus (pvz.: arbata, kompotas). Burnos išopėjimo metu. Rinkitės lengvai nuryjamus patiekalus. Gerkite kaloringus skysčius (sultis, sriubas, pieną, pieno kokteilius, kisielių). Visus skysčius galite gurkšnoti per šiaudelį, tai palengvins rijimą. Paprašykite artimųjų pagaminti minkštus ir švelnius patiekalus (pudingus, omletą, daržovių košes, permaltų kruopų košes, trintas sriubas, suflė, maltinukus, kremus, želes ir pan.). Taip pat išbandykite kūdikiams pramoninu būdu gaminamas tyreles. Tinkamiausi ruošimo būdai yra virimas, troškinimas, ruošimas garuose. Jeigu pagaminus konsistencija nepakankamai minkšta ir švelni, visada galima labai smulkiai supjaustyti arba sutrinti trintuvu. Naudokite patiekalus sudrėkinančius produktus: įvairius padažus, jogurtus, grietinėlę, sultinius, kurie padės lengviau nuryti maistą. Venkite karštų patiekalų ir gėrimų. Valgykite mažu šaukšteliu – mažesnius kąsnius bus lengviau nuryti. Venkite produktų, kurie gali pažeisti burnos gleivinę: aštrių, labai rūgščių, sūrių, kietų ir kampuotų produktų (traškučiai, sausainiai, džiūvėsėliai, vafliai ir pan.). Esant burnos išopėjimui, prižiūrėkite burnos gleivinę pagal gydytojo rekomendacijas. Po valgio praskalaukite burną drungnu virintu vandeniu su medetka, stenkitės, kad burnoje neliktų maisto likučių. Po valgio labai švelniu šepetėliu ir neutralaus skonio dantų pasta atsargiai išsivalykite dantis. Jei burna labai skausminga, prieš valgį galite praskalauti tirpalais, mažinančiais jautrumą (pavyzdžiui, turinčiais lidokaino), ar sučiulpti pastilę, kurioje yra skausmą malšinančių medžiagų. Varginant burnos sausumui. Išbandykite labai saldžius arba rūgščius produktus, kramtykite gumą, čiulpkite ledinukus ar mažus ledo gabaliukus. Tai padidins seilių išsiskyrimą, bet šios priemonės netinka, jei yra burnos ar gerklės gleivinės pažeidimų. Rinkitės lengvai nuryjamus drėgnus patiekalus. Naudokite patiekalus sudrėkinančius produktus: įvairius padažus, jogurtus, grietinėlę, sultinius, kurie padės lengviau nuryti maistą. Lūpas tepkite balzamu, kuris neleis joms išsausėti ir suskilinėti. Vaistinėse galima įsigyti dirbtinių seilių, kurios taip pat palengvins burnos sausumą. Viduriavimo metu. Ribokite vaisius ir daržoves racione, jeigu įmanoma nuo jų nulupkite odeles, pašalinkite sėklas. Termiškai apdorotos daržovės ir vaisiai taip pat gali sumažinti viduriavimą. Viso grūdo kruopas keiskite kuo labiau rafinuotais jų dribsniais, baltais ryžiais, sausais nesaldžiais pusryčiais. Ribokite riešutus, sėklas, ankštines daržoves racione. Venkite daug cukraus turinčių produktų ir gėrimų, šviežiai spaustų ir pramoniniu būdu ruoštų vaisių sulčių. Venkite riebių ir riebaluose ruoštų patiekalų. Įprastus pieno produktus pakeiskite pieno produktais be laktozės. Maistas turėtų būti vidutinės temperatūros. Vidurių užkietėjimo metu. Varginant vidurių užkietėjimui rekomenduojas pakankamas skysčių kiekis ir labiau tiktų šilti bei karšti skysčiai vietoje šaltų. Be pagrindinių valgių užkandžiams taip pat papildomai valgykite šviežias ar termiškai apdorotas daržoves, vaisius, uogas bei išmirkytus džiovintus vaisius ir uogas. Taip pat gerkite šviežias ar pasterizuotas vaisių ir uogų bei daržovių sultis. Į maistą papildomai galite įberti išmirkytų linų sėmenų, kviečių ar avižų sėlenų, čija sėklų, kurios padidins suvartojamų skaidulinių medžiagų kiekį. Esant blogam apetitui ir svorio mažėjimui. Valgykite dažnai po truputį, maždaug kas 2 valandas. Visada su savimi ar netoliese turėkite užkandžių, kad bet kada pajutę norą valgyti galėtumėte kuo greičiau užkąsti. Valgydami pagrindinius valgius pirmiausia valgykite sočiausią patiekalą, o tik po jo lengvesnį. Pavyzdžiui, valgant pietus, visada pirmiau valgykite antrą patiekalą, o tik po jo sriubą. Valgant patiekalus pirmenybę taip teiksite sočiausiajai daliai, pavyzdžiui, jame esančiai mėsai. Didesnes porcijas valgykite tada, kai jaučiatės geriau, nebijokite valgyti naktipiečių prieš pat miegą – tai padės išsaugoti papildomos energijos. Pakeiskite patiekiamo patiekalo formą – pavyzdžiui, vietoje vaisiaus paprašykite artimųjų ar patys pasigaminkite trintų vaisių kokteilį, vietoje įprastos sriubos – trintą. Patiekalus praturtinkite prieskoniais, kurie ne tik pagerins skonį, bet ir suteiks valgiui geresnę išvaizdą. Pabandykite prisiminti pačius mėgstamiausius patiekalus ir produktus, ir net jei tai yra sumuštinis su skrudintomis bulvytėmis iš greito maisto restorano ar pica – neatsisakykite. Pavartykite maisto gaminimo knygas, žurnalus, žiūrėkite maisto gaminimo laidas per televiziją, fantazuokite apie maistą, gal tai padės sužadinti apetitą. Jeigu įmanoma, prieš valgant išeikite pasivaikščioti ar bent į balkoną pakvėpuoti grynu oru, o valgant klausykite mėgiamos muzikos, žiūrėkite televizorių ar net pakeiskite valgymo vietą, pavyzdžiui, išeikite valgyti į balkoną. Sumažėjus apetitui stenkitės padidinti patiekalų ar produktų energijos tankį, kad su kiekvienu nedideliu kąsniu gautumėte kuo daugiau kalorijų. Rinkitės ne tik kaloringą maistą, bet ir kalorijų turinčius gėrimus vietoje vandens. [/vc_column_text][/vc_column][vc_column width="1/3"][vc_single_image image="1923" img_size="full" onclick="custom_link" img_link_target="_blank" qode_css_animation=""...

27 October, 2022