Onkologinės ligos diagnozė: kaip nepasiduoti baimėms ir padėti sau pasveikti?

Vėžio diagnozė daugeliui ją išgirdusių tarytum išmuša tvirtą pagrindą iš po kojų ir sukelia daug baimių bei nuogąstavimų. Jie dažnai neduoda ramybės ir gydymo metu, o taip pat ir jam pasibaigus – pacientus kankina nežinomybė dėl ateities, ligos progresavimo ar sugrįžimo galimybės. Nors onkologinė liga žmogui yra išties rimtas išbandymas, tačiau, anot ekspertų, šiandien tai tikrai nėra mirties nuosprendis, o tinkamas gydymas ir pagalba organizmui po jo gali padėti sėkmingai įveikti ligą ar kontroliuoti jos eigą.

Kiekvienam – skirtingas kelias

Kauno klinikų gydytoja onkologė-chemoterapeutė Edita Juodžbalienė sako, kad onkologinės ligos nepanašios į plaučių uždegimą, akmenligę ar kitus žmonėms labiau pažįstamus sutrikimus. Dėl to susidūrę su vėžiu pacientai išgirsta daug naujų terminų, jiems atliekami patys sudėtingiausi tyrimai. Tai, kaip ir neaiškumas dėl ateities, pradžioje išties gąsdina ir sukelia psichologinę įtampą.

„Apie onkologines ligas sklando nemažai mitų, kurie dažnai ir sukelia daugiausiai baimių. Visgi daugelis šių mitų yra nepagrįsti arba pasenę. Svarbu suvokti, kad ligos eiga kiekvienu atveju yra skirtinga ir priklauso nuo konkretaus žmogaus, ligos agresyvumo ir išplitimo lygio. Kiekvienas pacientas praeina savo individualų gydymo kelią, kuriame daugiau sužino apie savo organizmą, ligą ir jos gydymą. Tuomet psichologinė įtampa paprastai sumažėja, sąmoningai įsitraukiama į gydymą ir galima pasiekti geresnių jo rezultatų“, – sako E. Juodžbalienė.

Pacientams daug nerimo paprastai kelia ne tik pati onkologinės ligos diagnozė, bet ir paskirti gydymo būdai – visų pirma, chemoterapija. Žmonės bijo šalutinių jos poveikių, tačiau E. Juodžbalienė pažymi, kad nėra nė vieno rimtos ligos diagnostinio ar gydymo metodo, kurį taikant teoriškai ir praktiškai nepasitaikytų nepageidaujamų poveikių.

„Juk kartais žmonės sunegaluoja net užvalgę gerai žinomo maisto, o gydant vėžį organizmui tenka susidurti su nepažįstamomis agresyvaus veikimo medžiagomis. Tačiau chemoterapeutai išmano savo sritį, paskiria geriausiai kiekvienu konkrečiu atveju tinkančius vaistus, informuoja pacientus apie galimus dažniausius nepageidaujamus jų poveikius ir jų sušvelninimą, prireikus koreguoja gydymo kursą. Tikslas visuomet yra išlaikyti balansą tarp gydymo efektyvumo ir paciento gyvenimo kokybės“, – pažymi gydytoja onkologė.

Svarbu padėti savo organizmui

Anot E. Juodžbalienės, sumažinti šalutinių poveikių tikimybę ir intensyvumą, padėti organizmui greičiau atsigauti po gydymo savo pasirinkimais gali ir pats pacientas. Tam svarbu sveika mityba ir optimalus fizinis aktyvumas. Be to, paspartinti atsigavimą po gydymo, sustiprinti imunitetą, atstatyti gydymo nualintų kepenų, inkstų bei kitų organų funkcijas gali padėti specialūs žoliniai medikamentai, tokie kaip ugniažolės preparatai, preparatai su polifenoliais.

„Po gydymo turime padėti organizmui pačiam įjungti savireguliacijos ir atsinaujinimo mechanizmus. Nuo agresyvaus gydymo pavargusiam kūnui, labai tinka augaliniai preparatai, kurie skirti ilgalaikiam naudojimui. Šiandien Lietuvos mokslininkai kuria preparatus iš vietinių augalų, kurie gali būti naudingi onkologiniams pacientams. Tačiau svarbu nepamiršti, kad net ir gydantis augalinėmis medžiagomis „daugiau nėra geriau“. Be to, būtina rinktis tik standartizuotus ir sertifikuotus preparatus, o vartoti juos tik pagal gydytojų arba pakuotėse nurodomas rekomendacijas“, – sako E. Juodžbalienė.

Baimės įveikiamos jas prisijaukinus

Tačiau, ką daryti, jei net ir laikantis visų gydytojų rekomendacijų neapleidžia nerimas ir baimė dėl onkologinės ligos sugrįžimo arba jos eigos suintensyvėjimo? Nacionalinio vėžio instituto medicinos psichologė Sandra Birbilaitė sako, kad tokia baimė kankina daugelį pasveikusiųjų.

„Apie 70–90 proc. pacientų po gydymo kamuoja baimė dėl ligos atsinaujinimo, trečdaliui ji būna stipri, trukdanti gyventi visavertį, kokybišką gyvenimą. Vėžio atsinaujinimo baimę taip pat jaučia ir tie, kurie gydosi. Itin stipri ši baimė būna pirmaisiais metais po gydymo ir dažniausiai sustiprėja pasitikrinimų pas gydytojus metu. Pirmasis žingsnis siekiant šią baimę įveikti – ją pripažinti. Visi turime minčių „gąsdintojų“, kurios į mūsų galvą ateina ir išeina. Svarbu, kad joje jos neužsilaikytų per ilgai“, – sako S. Birbilaitė.

Anot psichologės, taip pat svarbu pažinti savo ligą ir aptarti su gydytoju, kokie simptomai galėtų reikšti jos atsinaujinimą. Patikima informacija palieka mažiau vietos baimėms. Jei tam tikri simptomai kelia nerimą, dėl jų reikėtų kreiptis į gydytoją, neleisti nuogąstavimams kauptis viduje. Be to, S. Birbilaitės teigimu, savo baimes verta  išsakyti ir artimiesiems ar likimo draugams. Dažnam palengvėja, kai sužino, kad ir kiti patiria panašius jausmus.

„Galiausiai, daugiau dėmesio reikėtų skirti malonioms veikloms, fiziniam aktyvumui, sutelkti savo laiką ir energiją į tai, kas sustiprintų psichinę ir fizinę sveikatą. Taip pat svarbu daugiau gyventi dabartimi ir mažiau kurti baimę keliančius scenarijus savo galvoje. Ateitis nėra žinoma, mes jos negalime kontroliuoti. Dėl to daugiau dėmesio reiktų kreipti į tai, ką galima padaryti dėl savęs šiuo momentu – galbūt pasirūpinti sveikesne mityba, didinti fizinį aktyvumą, užsiimti mėgstama veikla, susitikti su draugais“ – pataria S. Birbilaitė.